Inga Volkovienė

Sėdžiu kavinėje, kurioje ką tik prašvilpė žmonių cunamis. Žmonės bėgo neapmokėję sąskaitų ir garsiai šaukdami „pasaulio galas“, „armagedonas“ arba „va Jėzau, dangus griūva“. Nuo tokios žmonių bangos virto kėdės, staliukai, dužo mažos vazelės su apdulkėjusiomis silikoninėmis gėlėmis jose. Kažkada galvojau, kad gėlės gyvos, bet va kaip pažengėme kopijuodami gamtą, beveik neatskirsi. Ir praktiška – niekada nevysta. Tik dulkes spėk valyti. Bėgo visi: ir klientai, ir personalas. Pirmą kartą sveikas protas nugalėjo norą užsikalti pinigą ar prisikimšti skrandį. Visgi gyvi sutvėrimai jaučia, kad sveikas kailis svarbiau.

Ir jie teisūs: reikia nešti savo sėdimąją kuo toliau, nes  tas dangus dar ir kaip griūva. Dar ir kaip. Lygiai prieš pusvalandį dangų užtraukė kažkoks rausvai violetinis debesų skydas ir iš viršaus pasipylė ugninių kamuolių lietus. Lyg kas iš nematomų naikintuvų mėtytų akmenines bombas, kurios sprogsta dar ore. Jei ne baimė, sakytum gražus vaizdas, kaip kokiame fantastiniame filme arba apsinešusio dailininko paveiksle.

Žmonės puolė į paniką: metė vidury kelio savo automobilius, upeliais išsiliejo iš kavinių, barų, parduotuvių. Niekam net į galvą neatėjo mintis apmokėti sąskaitas ar pabaigti sumuštinį, nebereikalingos tapo ir vitrinose kabančios mandros suknelės ir prabangūs bateliai, kuriuos godžiai akimis rijo merginos. Bėgo visi, išskyrus mane. Jei kas nors šioje sumaištyje mane apskritai pastebėjo, turbūt pagalvojo, kad idiotas. Jų vietoje aš irgi būčiau taip pamanęs.

Ramiai gurkšnoju savo kapučino. Viskas lyg sulėtintame kadre plaukia pro mane. Neturiu nei kur, nei kam bėgti. Taip. Aš žinau kad tai pabaiga, bet sėdžiu ramus kaip belgas. Po velnių, iš kur toks posakis – „ramus kaip belgas“? Kiek pažįstu belgų, nė velnio jie ne ramūs. Pats tas egzistencinis klausimas pasaulio pabaigos akivaizdoje, ar ne?

Ugnies kamuoliai vis krenta, ištaškydami asfaltą į gabalus, traiškydami paliktas be priežiūros mašinas. Jie skaldo namų sienas, pragraužia stogus. Tiesą sakant, virš mano galvos jau yra pora skylių, o šiek tiek toliau nuo mano staliuko grindyse pora rūkstančių kraterių.

Bet aš neskubu išeiti. Galbūt čia paskutinė proga išgerti kavos ir pasidžiaugti civilizacija. Per vis dar  įjungtą TV žurnalistė mėgina daryti reportažą iš „įvykių centro“ ir tik laiko klausimas, kada dings elektra ir šis civilizacijos stebuklas taps kažkokiu nesuvokiamu ir nereikalingu juodu daiktu.

Bet kas gi gali dabar žiūrėti žinias? Dabar, kai viskas ritasi į prarają? Nebent tie, kuriems tai nesvarbu.  Tie, kurie išgyvena savo asmenines pabaigas ir viso pasaulio galas jų nejaudina. Kita vertus, net mirtininkai nori gyventi,  nors minute pratęsti savo egzistavimą, dar ir dar įkvėpti oro, viltis, kad dar turės rytojų. Manau, bėga ir jie. Jei dar gali. Turbūt leisti sau prabangą žiūrėti televizorių ir gurkšnoti kavą gali tokie, kaip aš. Įdomu, ar mūsų daug?  Tikrai tik šimtas? Iš kelių milijardų tik šimtas… Drastiška.

Delne spaudžiu monetą. Ne. Ne tam, kad sumokėčiau už kavą. Ši moneta – mano bilietas į rojų. Bent jau taip man pasakė keistas kostiumuotas žmogus. Taip va paprastai kažkoks nepažįstamasis įspaudė man į delną auksinę senovinę monetą ir pasakė, kad ryt prasidės Žemės atgimimas. Viskas, kas žmogaus sukurta, bus išvalyta. Yra tik šimtas tokių monetų, kurias gaus išrinktieji. Mes būsime neliečiami ir mūsų misija –  pradėti pasaulį iš naujo. Ir viskas.

Ir negali netikėti tokiu žmogumi. Lyg koks verslininkas milijonierius ar sėkmingo gyvenimo koučeris. Dabar tokie madoje.  Su pagal figūrą, pagal užsakymą pasiūtu kostiumu, kurio medžiaga tiesiog kvepia prabanga ir kokybe. Tokie sukuria sau pridėtinę vertę, kuri yra žmonių pasitikėjimas.

Kažkodėl pirmiausia pagalvojau apie Italiją. Bent jau mano paties pats geriausias kostiumas iš ten. Ir brangus, velnias, buvo. Bet, na, jei nesi turtingas šmikis, tai užtenka nusipirkti vieną, o tokia investicija visam gyvenimui. Pirkau vestuvėms, tiks krikštynoms, gimtadieniams, baliams ir laidotuvėms. Jei nepastorėsiu, tai ir savo paties. Su juo ir į skyrybų posėdį ėjau. Sakau gi, praktiška.

Dabar va galiu ir vėl dėtis. Pasaulio pabaiga – puiki proga pasipuošti. Tik vis tiek neperspjausiu šio nepažįstamojo stiliuko. Ir kalbėjo taip rafinuotai, užtikrintai. Sudarė patikimo ir autoritetingo žmogaus įvaizdį.

Tada aš pabudau rankoje spausdamas pinigą. Jei ne tas apčiuopiamas įrodymas, būčiau tik pasijuokęs iš tokio sapno. Tačiau dabar nebuvo jokio pagrindo abejoti. Viskas tikra. Na, arba labai jau keistas pokštas.

Nesigilinau, už kokius nuopelnus galėčiau būti tas išrinktasis. Nebuvau doras pilietis ir niekada nebuvau dievobaimingas. Tiesą sakant, mano gyvenimo aprašyme turėtų būti gan ilgas nuodėmių sąrašas: geriu, rūkau, keikiuosi, myliu moteris, kartais lošiu kazino ir nekenčiu žmonių. Ne visų, bet kai kurių asmeniškai ir žmonijos apskritai. Turbūt kaip dauguma mūsų šiais laikais. Aišku, nesu koks prasigėręs, ir šiaip viskas lyg ir normos ribose, bet į šventuosius nepretenduoju. Visada laikiau save netikinčiu. Netikinčiu nei į Dievą, nei į pasaulio pabaigą. O dabar kostiumuotu dėde patikėjau iškart. Kodėl?

Vartau keista monetą. Jos centre kažkoks baisus veidas su iškištu liežuviu, o aplink jį kažkokių simbolių ratas. Šiandien ryte atsibudęs pagūglinau. Atradau, kad tas baisus snukis su iškištu liežuviu yra actekų saulės dievas – Tonatiu, o visas reikalas aplink jį atitinka actekų saulės akmens raižinius. Mes dabar tai vadiname kalendoriumi, ir beje, kažkodėl Majų. Nors šiaip tai nelabai ir kalendorius. Tai tiesiog actekų pasaulėžiūros ir savo vietos žemėje vaizdiniai, bet pagal tuos piešinius kažkaip galima skaičiuoti dienas ir metus. Ir visada ateina tas nelemtas pabaigos laikas, būtinai paženklintas katastrofomis. Na štai ir vėl atėjo. Nors visai ir neatitinka to mokslininkų nurodyto ciklo.  Beje, mano asmenine ir niekam neįdomia nuomone, actekų galas atėjo ne iš dangaus ir ne iš pragaro. Iš Europos jis atsibeldė smirdinčio senu ožiu Korteso pavidalu.

Senieji dievai paskendo užmarštyje kartu su visa didinga kultūra. Nuo žemės paviršiaus dingo visa imperija. Imperiją, galingus ir baisius jos dievus nugalėjo aukso ištroškę mulkiai, atsibeldę į svetimą pasaulį ir jį sunaikinę. Ant to sunaikinto pasaulio griuvėsių jie pasistatė savo dievų stabus ir susikūrė savo imperijas. Ir štai, panašu, kad nukarūnuoti dievai šiandien grįžo atsiimti savo pasaulio. Nežinau tik, kaip jie ten viską suderino su mūsų Dievu.

Kol iš dangaus byra ugnys, suprask, saulės pats dievas tūsinasi. O kas paskui?

Įsidedu monetą į kišenę. Prieš dingdamas kostiumuotasis liepė jokiu būdu nepamesti monetos. Turiu ją saugoti kaip savo akį.

Išeinu iš kavinės ir traukiu ieškoti nors kiek sveikesnio automobilio. Nors ir su laimingu bilietu kišenėje, bet manau, verčiau pasisaugoti. Reikia važiuoti toliau nuo miesto. Ir, sprendžiant iš aplinkos, reikėtų tanko, traktoriaus ar bent jau džipo. Nei pirmo, nei antro,  nei, po galais, trečio, deja, aplink nesimėto. Apysveikį aptinku ne pirmos jaunystės sunkvežimį. Nelabai moku tokius vairuoti, bet teks išmokti. Gerai, kad be priekabos. Sėdu į saloną. Mašina nerakinta, rakteliai palikti prietaisų skydelyje. Kaip netikėta. Tik dabar tai nesudomintų net ir labiausiai užkietėjusio ilgapirščio.

Važiuoti sekasi sunkiai, bet netrukus perprantu valdymą bent jau tiek, kad stabiliai judėčiau išdaužytu grindiniu. Netrukus pavyksta išvinguriuoti į kiek atviresnį ir ne tokį apgadintą kelią.

Jau pasiekus miesto ribą, dangus lyg nurimsta, nebesimato degančių kamuolių. Tačiau kyla velniškai stiprus vėjas. Jaučiu, kaip siūbuoja MAN’o kabina. Į mane skrenda įvairios šiukšlės, nulūžusios medžių šakos, kartoninės dėžės. Na ačiū bent, kad ne medžiai, baldai ar automobiliai. Galiausiai pradeda lyti.

Tokio lietaus nesu matęs. Pila net ne kaip iš kibiro. Kibiro vandens tūris – baigtinis kiekis. O čia tiesiog lietaus siena. Gesinu variklį, nes vis tiek nematau kelio. Valytuvai nesusitvarko su tonomis iš dangaus krentančio vandens. Panašu, kad čia jau įsisiūbavo Tlalokas – lietaus dievas. Nu, nu. Ir kas toliau? Paskęsim?  Su lig tokia mintim pajuntu, kad šlampa kojos. Vanduo jau semia kabiną. Dar karta pasitikrinu, ar moneta vietoj. Vis dar užsektoje vidinėje striukės kišenėje.

Atsidarau mašinos duris ir šoku į vandenį. Jo jau beveik iki kaklo. Darosi baisoka. Nepaisant pažadėtojo rojaus, vis tiek baisu. Nenoriu mirti. O baisiausia, kad čia aplinkui nė vieno žmogaus. Baisu mirti vienam. O kas, jei tas dėdė iš sapno išdūrė? Ką gali žinoti, koks tų actekų humoro jausmas. Brendu per murziną vandenį, galvą daužo lietaus plaktukai. Niekaip neišeina to, kas spaudžia mane iš viršaus pavadinti lašais. Lietus toks tankus, kad atrodo, vanduo slegia lyg nukritusios lubos. Suprantu, kad ilgai netempsiu. Nebegalėsiu judėti. Plaukikas iš manęs išvis nekoks, tai ir prigersiu šitoj baloj.

Staiga šoną nudiegia aštrus skausmas. Į mane kažkas stipriai atsitrenkė. Dangus užtemęs, aplink vanduo. Nesigaudau aplinkoje, bet apčiuopiu tą atsitrenkusį daiktą. Pailgas, medinis. Panašu, kad valtis. Sukaupęs paskutines jėgas apverčiu ją ir įsiropščiu į vidų. Guliu aukštielninkas ir galvoju, kad būtų gerai kažkuo užsidengti, nes taip labai greitai prilis į vidų ir valtis eis į dugną, o aš kirvuku iš paskos. Bet nei turiu kuo dengtis, nei turiu jėgų ieškoti.

Laikausi už sutrenkto šono. Toks jausmas, kad mane padūrė. Prisidedu ranką prie burnos. Kraujo skonis. Šaunu. Jei neprigersiu, tai nukraujuosiu. Tiek čia tos laimės ir išskirtinumo. Senieji Amerikos dievai mėgo aukas, mėgo kraują. Gal tai ir turėjo omeny tas kostiumuotas pranašas? Gal aš tiesiog auka, suprask, išrinktasis? Per anksti apsidžiaugiau. Na bent spėjau kavos atsigerti.  Ačiū.

Ta pačia kraujuota ranka atsisegu striukės vidinę kišenę ir išsitraukiu monetą. –  „Tu mano pažadėtoji viltis, nenuvilk, po velnių!“ – stipriai suspaudžiu auksinį pinigą. Pirmą kartą aukso gabalėlyje matau ne materialią naudą ir jos perkamąją galią, o sielos išganymą. Laikau savo auksinį bilietą ir staiga pasidaro vis vien. Juk iš esmės, jei viskam atėjo pabaiga, nėra jokio atsarginio plano. Nebus nei kosminio erdvėlaivio, kuris gelbėtų žmoniją, nei kokio supermeno, kuris sustabdytų jau prasidėjusius griovimo darbus. Čia ne filmas ir nėra to vieno, atsakingo už visų išgelbėjimą.

Užsimerkiu ir leidžiuosi į nežinią. Jaučiu, kaip supdamasi bangose kažkur į niekur plaukia mano valtis, o mano gęstančioje sąmonėje iškyla mitas apie Žemės kūrėją – dievą Kecalkoatlį: kaip jis, nugirdytas piktojo brolio dvynio, sudegė savo valtyje pakeliui į savo žvaigždę. Taip ir nepagavau tos kelionės logikos, bet mitai kuriami ne tam, kad būtų logiški. Bet kuriuo atveju,  jis žadėjo sugrįžti…

                                                             —

Visiškoje tyloje pasigirsta paukščių čiulbesys, veidą glosto šiltas vėjas, akis norisi uždengti nuo stiprios šviesos. Kiek pasiraukęs atsimerkiu. Virš manęs žydras, giedras dangus, o jame  apskritas saulės diskas. Pasimarkstęs atsisėdu. Nebėra čia nei valties, nei vandens. Ir rūbai mano sausi, ir jokios žaizdos po šonkauliu nėra. Sėdžiu ant didelio akmeninio laiptelio, pačioje piramidės viršūnėje. Šalia manęs tas pats kostiumuotas vyras bronziniu veidu. Jis šypsosi man:

– Na štai, aš sugrįžau, o kartu ir jūs, mano išrinktieji.

Apačioje matau kitus žmones: moterys ir vyrai, juodieji ir baltieji, kinai, o gal japonai, tamsaus gymio žmonės, gal indai. Įvairių rasių ir tautybių žmonės.  „Tai čia tas laimingasis šimtukas?“ – pagalvoju.

– Tai mes pradėsime visiškai nuo nulio? Rimtai? Man nesisapnuoja? – klausiu vyro, o rankoje jaučiu monetą.

– Taip, pradėsite nuo pat pradžių ir gal šį kartą jums pasiseks labiau. Nors… Žmonija niekada nepasimoko, – liūdnai linguoja galva vyras.

– O jūs būsite su mumis? – klausiu ir pirmą kartą nuoširdžiai noriu, kad jie būtų su mumis. Baisu jau kažkaip be dievų, be tikėjimo.

– Būsim tol, kol jums mūsų reikės, – atsako vyras.

– O kodėl aš? – užduodu tą klausimą nuoširdžiai. Nesu nusipelnęs gerietis, kaip koks Nojus, ar kas ten dar buvo…

– Žmonių be ydų nebūna, patys dievai nėra tobuli. Svarbu, kad širdis nebūtų apnuodyta neteisingais troškimais, – ir atsistojęs nueina į piramidės gilumą.

Matau jo tolstantį siluetą – jau nebėra kostiumo, tik tvirtas bronzinis kūnas, pridengtas kailiais ir margų plunksnų karūna. Palieku savo monetą ant savotiško altoriaus. Jame jau guli krūvelė auksinių.. Mano – šimtoji.  Ir iš lėto lipu žemyn. Ten manęs laukia nauja šeima. Tikiuosi, mums pavyks geriau, nei iki šiol buvusiems.