Žiurkių maištas

Viktor Denisenko

Tėvai pasakodavo apie tuos įvykius, kaip apie „dieną, kai nugriuvo dangus“. Tiksliau – tai buvo diena, kai į Žemę iš dangaus „nugriuvo“ visa ateivių laivų flotilija. Greitai perskrodę debesis laivai pakibo virš didžiausių planetos miestų. Žmonija buvo užklupta nepasiruošusi…

Pasekmės? Jos nėra tokios baisios. Praėjo jau pusė amžiaus, kai ateiviai – klasikiniai humanoidai su didelėmis galvomis ir milžiniškomis akimis bei neproporcingai liesais kūnais – užgrobė mūsų planetą. Nors jie patys nesutinka su tokia interpretacija. Jie teigia, kad sudarė su žmonija paktą ir dabar tiesiog globoja Žemę. Bet mes žinom tiesą…

Žmonės buvo išvyti iš miestų. Kai kurie sutiko patarnauti ateiviams, tad jiems leista gyventi priemiesčiuose. Jie patenkinti tokiu likimu, stengiasi negalvoti apie savo išdavystę. Tarnų auga jau trečia karta…

Būtų smagu, jei galėčiau papasakoti, jog likusioji žmonijos dalis nepalūžo, bet, kaip sakoma, bukim biedni, bet teisingi… Juo labiau, kad iš tikrųjų esame biedni. Civilizacija žlugo, o žmonės dabar gyvena lūšnynuose netoli miestų, kurie jiems kadaise priklausė.

Mes netgi negalime pasakyti, jog ateiviai yra labai blogi. Jie netgi mūsų neišžudė, nors galėjo. Jie leidžia mums gyventi lūšnynuose ir net maitintis jų šiukšlynuose. Ten galima rasti ir maisto, ir įvairių technologinių dalykėlių, kurie praverčia buityje. Pavyzdžiui, lempa mano lūšnoje – neturime elektros, bet ji veikia jau keletą metų ir nežinia, kiek dar veiks ateityje. Gal užteks visam gyvenimui.

Taigi, ateiviai nėra blogi. Nėra jie ir geri. Mes – žmonės – jiems nepatinkam. Ypač lūšnynų gyventojai. Jie mus vadina specifiniu savo kalbos žodžiu, kuris apibūdina jų gimtoje planetoje gyvenantį smulkų kenkėją. Žemės pasaulyje tiksliausias atitikmuo būtų, ko gero, žiurkė. Taigi, taip jie mus mato. Mes esame žiurkės… Mes kartais ir patys save taip vadinam. Žiurkės yra protingos ir ištvermingos, geba gerai prisitaikyti, tad neįsižeidžiame taip pravardžiuiodami. Sakiau gi, kad ateiviai nėra blogi…

Turiu laiko apie visą tai mąstyti, kol sėdžiu savo lūšnoje ir galandu peilį. Nesu agresyvus, ar kam nors pikto linkintis. Daryčiau dabar ką nors kitą, jeigu užvakar į mano kuklų būstą nebūtų įvirtęs Ignas ir žybčiodamas akimis pareiškęs: „Šios išgamos uždarė Gariūnus!“.

Gariūnai yra didžiausias ateivių šiukšlynas šalia Vilniaus – miesto, kuris kadaise priklausė žmonėms. Mano tėvai pasakodavo, jog anksčiau toje vietoje buvo didelė turgavietė. Kiek ironiška, jog ir po ateivių okupacijos mes vis dar ten „apsiperkam“, t. y. ieškome ko nors geresnio.   

Prisimenu, kad sunkiai atsidusau, išgirdęs šią žinią. Tai labai blogai. Mūsų gyvenvietė yra šalia Gariūnų – prie kelio, kuris kadaise jungė su Kaunu – dar vienu miestu, kuris kadaise priklausė žmonėms. Dabar mūsų laukia sunkūs laikai…

Ateiviai kartas nuo karto uždaro įėjimą į savo šiukšlinus mums – žiurkėms. Neleidžia viename ar kitame iš jų kurį laiką lankytis. Niekada nepaaiškina, kuriam laikui ir dėl kokių priežasčių. Gali vėl atverti šiukšlyną mums po dienos, gali po pusmečio…

Tie, kas mano, jog ateiviai nėra blogi, sako, kad įėjimą į šiukšlyną periodiškai uždaro, kai ten atsiduria kas nors, kas gali mums – žmonėms – pakenkti. Tačiau dauguma netiki tuo. Pavyzdžiui, Ignas yra šventai įsitikinęs, jog ateiviai uždaro šiukšlynus norėdami supjudyti skirtingų lūšnynų gentis. Gal ir taip, nes dabar mums teks keliauti į kitus šalia Vilniaus esančius šiukšlynus, kur yra vietinių „žiurkių“, o jos atėjūnų nemėgsta… Logiška. Mes irgi atėjūnų nemėgstam.

Tačiau tai nepaaiškina, kodėl dabar sėdžiu ir galandu peilį… Viskas yra todėl, kad Ignas mano vaikystės draugas. Be to – jis revoliucionierius, o Gariūnų uždarymą priėmė kaip asmeninį įžeidimą. Užvakar atėjęs su blogomis naujienomis jis surengė mano lūšnoje mažą politinę manifestaciją.

– Tai mūsų šiukšlynas! Jie ir taip viską iš mūsų atėmė! Jie neturi teisės atimti iš mūsų ir šito! – rėkė jis sugniaužęs kumščius ir taškydamasis seilėmis. Aš buvau vienintelis šio spektaklio žiūrovas. Dėl šventos ramybės sėdėjau kampe ir pritardamas linksėjau.

– Jie mano, kad mes neturime orumo?! Kad mes jų bijome?! – toliau rėkė Ignas. Čia kuriam laikui nustojau linksėti, nes rizikavau būti neteisingai suprastas.

– Jie klysta! – pareiškė Ignas. Aš vėl linktelėjau.

– Tai mūsų šiukšlynas ir jį mes grąžinsim sau!.. Tu su mumis, brolau? – pastarąjį klausimą Ignas uždavė tyliu, įtaigiu balsu, palinkęs prie manęs ir žiūrėdamas tiesiai į akis. Pamaniau, kad linktelėti jau neužteks.

– Žinoma, kad taip, – atsakiau kuo tvirčiau, suprasdamas, kad būtent tokio atsakymo Ignas laukia.

Neklydau. Ignas patenkintai nusišypsojo, patapšnojo man per petį ir nuėjo ieškoti kitų, kas sutiktų prisijungti prie mūsų.

Taigi, manau, dabar aišku, kodėl aš sėdžiu ir galandu peilį bei galvoju apie žmonijos iškilimą ir žlugimą. Kai peilis bus pakankamai aštrus – aš prisuksiu jį prie anos lazdos. Panaudosiu tam lipniąją juostą. Ją kadaise esu radęs būtent Gariūnuose. Gera juosta, ateiviška… Tai bus mano ietis.

Rytoj, kai tik saulė patekės – mes eisim atsiimti Gariūnų, didžiausio ateiviško šiukšlyno, esančio šalia Vilniaus – miesto, kuris kadaise priklausė žmonėms…     

* * *

Ryte yra šaltoka. Gerai bent, kad vasara. Bet kol kas mane krečia drebulys. Gal iš nervų… Aš nelabai tikiu, kad mums pavyks atkovoti Gariūnus, bet Ignas veda mūsų nedidelį būrį į priekį. Jo žingsniuose jokių dvejonių.

Už mūsų eina žymiai didesnis lūšnynų gyventojų būrys. Net ne būrys, o visa minia. Čia tam atvejui, jeigu mums pavyktų.

Gariūnų prieigose Ignas stabtėli ir rėžia ugningą kalbą.

– Ši diena atėjo! Tai diena, kai grąžinsim sau orumą! Mes parodysim, kas yra šeimininkas šioje žemėje!

Igno akys žiba. Galbūt tai tik kylančios saulės atspindys, bet atrodo įspūdingai. Ignas geros nuotaikos, net linksmas. Kiti būrio nariai, kaip ir aš, linksi, klausydamiesi Igno kalbos.

Jaudulys viduje auga.

Ateiviai nėra nemirtingi. Mes tai žinome. Juos galima nužudyti. Peilis tam puikiausiai tinka – geležtė įeina į jų keistus kūnus kaip į sviestą (įdomu, kas tas sviestas… tėvai kadaise pasakojo…). Tačiau vargu ar mums tai bus dovanota. Ateiviai nemėgsta tokių dalykų…

– Maištas! Pribrendo laikas maištui! – rėkia Ignas, drąsindamas save ir kitus.

Mes visi sinchroniškai linktelim, pritardami jam. Dabar kelio atgal nėra.

Po kelių minučių mūsų būrys prisėlina prie įėjimo į Gariūnų šiukšlyną. Matome tris ateivius, dėvinčius mėlynus apsaugos kombinezonus. Vartai yra uždaryti. Virš jų ore kabo ryškus užrašas – ateiviškais hieroglifais ir lietuviškai (tik tiek ateiviai mūsų kultūrą ir gerbia): Šiukšlynas uždarytas!

– Dvėskit, šunys! – rėkia Ignas. Jis atsistoja visu ūgiu daugiau nebeslapstydamas. Jo rankoje aš matau buteli su degiuoju skysčiu (greičiausiai nupiltas iš kokio ateivių prietaiso, rasto šiukšlyne).

Mes irgi stojam ant kojų.

Butelis lekia link ateivių. Vienas jų pakelia ginklą (taip, jie ginkluoti). Butelis sprogsta ore – tolokai nuo tikslo. Tačiau mes jau bėgam į priekį. Ausyse viskas ūžia.

Šalia manęs krenta nukautas likimo draugas. Nelabai jį pažįstu, žinau, kad gyveno kitame lūšnynų krašte. Nesvarbu…

Mes griaunam ateivius, daužom strypais ir peiliai. Žudom… Jaučiu euforiją. Suprantama, jog nematau savo akių, bet galvoju, kad jos žiba lygiai taip pat, kaip Igno, kai jis rėžė savo kalbą.

Reikia skubėti. Kai nei vienas iš ateivių nejudės – atkrapštysim šiukšlyno vartus. Galiausiai, turime teisę. Čia yra mūsų žemė, o tas miestas tolumoje kadaise priklausė žmonėms…

Stiprus sprogimas nublaško mane į šalį. Kurį laiką skrendu karštoje bangoje, paskui skausmingai įsirėžiu į žemę. Galėjo būti blogiau… Virš vartų yra pakibęs ateivių kovinis dronas.

Guliu nejudėdamas, apsimetęs mirusiu. Nieko geresnio kol kas nesugalvojau.

Dronas tyliai nuskrenda į šalį. Patruliuoja teritoriją.

Pradedu šliaužti. Greitai čia supuls daugiau ateivių, reikia trauktis, jeigu gyvybė yra brangi.

Negaliu nieko su savimi padaryti. Atsigręžiu per petį. Matau prie vartų kovos draugų kūnus. Jie dega. Jiems nepasisekė.

Nejaučiu nei pykčio, nei apmaudo. Ateiviai nėra blogi. Jie yra racionalūs. Mes esam žiurkės ir čia yra mūsų žiurkių maištas. Bet kenkėjus naikina. Aš juos suprantu. Viskas vyksta sąžiningai ir dėsningai… Na, mes bent nudėjome apsaugininkus prie vartų. Irgi dėsninga, nes žiurkės yra protingos, drąsios ir geba kandžiotis…

Šliauždamas link artimiausio miškelio, kuris gali suteikti man užuovėją, pastebiu judesį  kitoje lauko pusėje… Negalėčiau supainioti. Piktas ir kiek apdegęs (bet dvasiškai nepalūžęs) Ignas šliaužia į kitą pusę – kažkokių senų griūvėsių link. Šypsausi jam, nors jis to ir nemato.

Ignas gyvas, o tai reiškia, jog dar bus ugningų kalbų, bus naujų žiurkių sukilimų. Mes dar grįšim čia. Būtinai…

Author: Lituanicon