Diena kai griuvo dangus

Darijus Brizgys

Dabar yra apie 2059-uosius metus, tai yra kažkur keturiasdešimt metų po to kai sugriuvo dangus. O gal mažiau? Nepamenu. Rašiau jau daug kartų ir apie skirtingus dalykus, turiu daug ką papasakoti ir tikiu, kad bent vieną iš mano raštų pavyks rasti ir įvykiai, kuriuos aprašiau, neliks pamiršti. Bet šiandien, kai pabaiga taip arti, supratau ,kad niekad nesu rašęs apie pačią pradžią.

Jūs tikriausiai galvojate, kad jei griūtų dangus, jūs tai iš karto pastebėtumėte? Galiu užtikrinti – tikrai ne. Griūvantis dangus atrodo visiškai taip pat, kaip ir negriūvantis. Dangus ir tiek. Taip jis atrodė ir 2019-ųjų metų, vieną sausio dieną, kai stovėdamas virtuvėje galvojau apie naują paskolą. Gėriau kavą ir  mąsčiau, kad reikia imti dar vieną paskolą ir pasistatyti kieme pirtelę. Nors kiemas ir nedidelis, apsuptas kaimynų tvorų, bet pirtelė čia tikrai tilptų. Tą akimirką žvelgiau būtent dangun. Gražus tą rytą buvo dangus, toks žydras ir vaiskus. Dabar keista prisiminti, kad tokią akimirką aš galvojau apie tokius paprastus, dabar jau tolimus dalykus, bet tuo metu aš apie griuvimą nieko nežinojau. Nors jei ir būčiau žinojęs, nėra jokio  skirtumo ką tokiu momentu galvoji. 

Ir tada už mano nugaros sprogo. Kurtinantis trenksmas, bildesys, lūžtančios lubos, medienos traškesys, dūžtantis stiklas ir dulkės. Smogė man nugaron. Kavos puodelis išlėkė iš rankų ir trenkėsi virtuvės langan, lyg vėduoklę išskleisdamas kavą ant stiklo. Pats buvau užverstas ant virtuvinės spintelės, bet tuoj pat susmukau ant grindų. Dulkės užgulė akis tarsi kas būtų kastuvu žėręs veidan žemių, kaip ant karsto dangčio. Užsikosėjau ir susirietęs į kamuoliuką užsidengiau galvą. Žvėriška baimė kaip elektros  srovė nupurtė ir paralyžiavo, o tuščioje galvoje išdygo tik viena mintis – griūva namas.

Bet viskas nutilo taip staiga, kaip ir prasidėjo. Tyla net spengė ausyse, o dulkės sklaidėsi atidengdamos mano nuniokotos virtuvės paveikslą. Užsikosėjau. Mojuodamas sau prieš veidą plaštaka sėdausi, o galvoje kaip užvestas varikliukas atgijo mintys. Ar nesužeistas? Ar niekas nelūžo? Lyg tai skauda koją? Bet ne, nelūžusi. Rankos sveikos. Reikia bėgti! Ašarotomis akimis mačiau prieš save vis ryškesnes spalvas, dulkės kaip atsitraukiantis rūkas atidengė vis daugiau. Iš kur gali būti tiek dulkių? Iš skylės lubose supratau, kad smūgis teko svetainei. Virtuvę ir svetainę skyręs mažas barelis išverstas tikriausiai smūgio bangos, o viršuje kabančios stiklinės  nurautos lyg prinokę obuoliai, likę tik koteliai. O po skyle esanti sofa? Nėra. Tik draiskanų, medžio ir spyruoklių makalynė. Bet iš jos nuolaužų rūko mažytis dūmelis! Tai mane pažadino. Naujas pavojus – būsimas gaisras, suteikė jėgų ir bandžiau keltis, bet kojos visiškai neklausė. Dėl to tik pasispardžiau sėdėdamas, bet taip ir nepakilau.

Meteoritas. Atėjo ir tokia mintis į jau blaivėjančią galvą, bet šią mintį iš kart sugriovė. Kosulys! Ne mano kosulys, o tas kitas. Sklindantis iš tos vietos, kur buvo sofa! Kosulys, murmesys, sofos nuolaužos sujudėjo! Jei būčiau galėjęs tą akimirką bėgti, būčiau dėjęs į kojas, kaip geriausias sprinteris, deja. Mano kojos drebėjo ir neklausė. Net kosėti pamiršau, o mintys apie kažkokį būsimą gaisrą dingo lyg vandens užlietos.

Iš nuolaužų kilo kažkokia figūra. Žmogaus? Sulinkęs atsistojo kosėdamas ir kažką murmėdamas. Apsirengęs į drobinį panašiu  rūbu, siekiančiu blauzdų vidurį. Ilgi, dulkini, tinku nubalinti plaukai užkritę ant veido, rankomis  grabaliojo sau po kojomis, kai staiga atsitiesė visu ūgiu, atmesdamas galvą taip, kad plaukai atidengė veidą. Jis šypsojosi! Žiūrėjo į mane žydromis akimis ir šypsojosi balta šypsena, įrėminta ispaniško stiliaus barzdele.

– Va čia tai smūgis, ane? – paklausė manęs skaidriu balsu ir žengė iš nuolaužų. Eidamas užsikosėjo ir delnu mojuodamas sau prieš veidą stengėsi išvaikyti dulkes kurių dauguma jau buvo nusėdę, bet tų kurios dar tvyrojo ore užteko, kad nemaloniai lįstų į akis ir burną.

–  Gal negražiai gavosi, apgrioviau tau namą, – tęsė jis išžengęs iš nuolaužų krūvos ir  pažvelgęs į skylę lubose, – bet gera žinia ta, kad tau namo daugiau nereikės.

Vėl atsisuko į mane.

– Tiksliau, nežinau ar tai gera žinia, – sudvejojo ir uoliai puolė daužyti savo apdarą. Pakilo dulkių debesėlis, tarsi jų būtų ir taip negana.

Pusiau sėdomis, bejėgis gulėjau ir žiūrėjau į jį atvipusiu žandikauliu, o baimę manyje iš lėto keitė nuostaba ir daug klausimų.

– Kas per… šūdas!! – tą akimirką mano smegeninė sugalvojo išspausti tik tiek. Tai nebuvo pats geriausias klausimas, bet bent pradžią padariau.

Vyriškis nusijuokė apnuogindamas savo nepriekaištingai baltų dantų eilę, bet iš karto surimtėjo ir pažvelgė man į akis:

– Sugriuvo dangus. Sugriuvo viskas, kas iki šiol buvo pusiausvyroje ir mes neturime daug laiko. Kelkis ir eime, man reikia daug ką tau papasakoti. Ir ištiesė man ranką, norėdamas padėti atsikelti.

Iš kažkur atskrieję lašai pataikė man tiesiai į akį ir sumirksėjęs giebiausi už jos. Šlapia. Pažiūrėjau į savo  pirštus lietusius akį. Raudona. Kraujas? Akys nukrypo į jo ištiestą ranką. Delne žiojėjo nemaža skylė. Tas kraujas man sakė, kad viskas vyksta iš tikrųjų. Širdis vis dar daužėsi nuo patirto šoko, kojos ir rankos drebėjo, bet tas kraujas ramino, sakė, kad prieš mane gyvas žmogus. Tikras žmogus. Kuris… Nukrito pas mane per stogą? Vagis? Negali būti, kad taip išlaužti stogą ir lubas turi kristi kaip… Meteoritas? Nesvarbu, išsiaiškinsiu.

– Tu sužeistas, – pratariau ir kosulys užgniaužė gerklę. Kai kosėti baigiau, pamačiau jog jis nustebęs žiūri į skylę delne, tada pakelia kitą delną, o jame – tokia pat skylė! Ir kaip  man pasirodė tą akimirką, teatrališkai iškėlęs rankas suriko:

– Na žinoma! Buvau pamiršęs! Ačiū jums mielieji žmonės ir už tai! Dabar vėl kraujuosiu! Šūdas! Ir nusivalęs kraują į savo apdarą jis vėl pažvelgė į mane ir paragino:

– Stokis, eime, nėra laiko.

– Kas tu toks? – paklausiau net negalvodamas stotis.

– Kas aš toks? – nustebo, – aš esu Jėzus. Jėzus iš Nazareto. Ar kaip jūs ten mane vadinate.

Tokio atsakymo nelaukiau. Kažkokia visiška nesamonė, pokštas, iliuzija, viskas kas tik nori, bet tai negali būti teisybė! Jėzus??

– Ko tu į mane spoksai ? – Jėzus įsirėmė rankas į klubus – tai jūs manęs sukūrėte, jūs sugalvojote va šitas skyles, – jis atkišo delnus iš kurių vis ta pačia plona srovele tekėjo kraujas, – o dabar, kai nukritau čia, tu spoksai tarsi aš kažkas naujo ar esu tai ko nėra. Kas tau darosi? Kelkis sakau, einam,nes nėra laiko. Dangus sugriuvo, viskas keičiasi.

– Niekur aš su tavim neisiu,- sugebėjau išlementi, bet jis tą pačią akimirką pasilenkęs griebė mane už pažastų ir pakėlė! O aš sveriu apie šimtą kilogramų! Pasodino ant spintelės ir mūsų akys vėl susitiko. Žvelgė į mane be pykčio, bet su nežmoniška jėga, kuri uždarė man burną, užrakino pašalines mintis ir mano tuščioje galvoje radosi vaizdas. Ir tą akimirką viską supratau. Nežinau, kaip tai pavadinti, ar pasakojimu per akimirką, ar kažkokiu žinių įdėjimu į galvą, bet jis tai padarė. Na jis juk Jėzus, Dievo sūnus.

Pirmas dalykas kuris mane nustebino tai buvo žinia, kad Dievas yra. Taip, taip, pasirodo tikrai yra, ir Jėzus jo sūnus yra ir visi šventieji yra. Tik viskas ne visai taip, kaip parašyta Biblijoje. Pradžioje iš tikrųjų nebuvo nieko, bet tada atsirado žmogus. O žmogus sukūrė dievus. Tikėjo jais, rūpinosi, bijojo ir mylėjo. Ir dievai klestėjo. Pasirodo dievai nėra nemirtingi. Jie mirdavo, kai mirdavo paskutinis tikintysis į juos, o nauji dievai užgimdavo, jei atsirasdavo tų, kurie jais tiki. Taip ir gyvenome, kol žmonių tikėjimas virto nenuoširdžiu, kol žmonių prašymai, skundai ir malonės reikalavimai kiekvieną dieną vis didėjo kol  sugriovė dangų. Dangus paprasčiausiai neatlaikė mūsų norų ir griuvo.

Štai ir viskas. Tai truko akimirką, bet dabar žvelgiau į Jėzų be baimės, ramus, lyg seniai būtume pažįstami ir lyg žinočiau kas vyksta. Na taip, tai tik dangus griuvo, baisus čia daiktas?

– Na, maunam į lauką, – paragino Nazarietis ir nelaukęs  nulėkė link lauko durų, tik apdaras suplevėsavo tarsi sparnai. Sekiau iš paskos. Jokios baimės, tik lengvas stebėjimasis naujai galvon įpūstomis mintimis. Nors ne, buvo ir kitas jausmas – džiaugsmas. Niekada nebuvau uolus katalikas, nevaikščiojau į bažnyčią ir priskyriau save prie tokių lengvų ateistų. Bet beabejonės laikiau save geru žmogumi. Nu tikrai juk nesu nei nužudęs ką, nei labai apgavęs. Kartais net sakydavau – nu gal ten viršuje kažkas ir yra. Bet taip būdavo retai. O dabar prašau –  Jėzus, tikras ir gyvas. Vadinasi ir rojus yra! Tylomis maniau, kad ten tikrai turėčiau patekti būtent dėl savo gerumo. Tik nebuvo aišku ar čia šiandien jau keliausim rojun ar ką konkrečiai  reiškia tas dangaus griuvimas?

Lauke rinkosi kaimynai,visi būriavosi, kas tik su chalatais, nes buvo dar rytas, kas apsirengę žmoniškiau, bet niekas nekreipė dėmesio į gan šaltoką orą, juk visgi sausio mėnesis. Supratau, kad visi žino tai, ką aš ką tik sužinojau. Žmonės šnekučiavosi tarpusavyje, dalinosi žinia kuri nebyliai sklandė virš visų mūsų – dangus sugriuvo, bet iš ten nusileido Dievo sūnus.

Kažkas stuktelėjo man į šoną ir net nepasukęs galvos supratau, jog tai kaimynas Vytautas, gyvenantis šalia, daugiavaikės šeimos tėvas, kažkokiu mistiniu būdu sugebantis išlaikyti ir namą, ir šeimą, nes žmonelė jo tai nedirbo, o šis faktas ir Vytauto gerbūvis labai erzino ne vieną kaimyną.

– Įsivaizduoji, – švokštė jis man, – šventas Petras irgi egzistuoja ir net raktus turi! Nuo rojaus, na kaip parašyta katekizme! Pasakęs tai kimiai nusijuokė, net pasmakrė suliūliavo.

– Tau sugriovė namą? – paklausiau.

Šypsena dingo jam nuo veido ir atsigrežęs savo namo link tik dabar prisiminė.

– Ai, jo. Gerai driokstelėjo, tiesiai į svetainę su visu stogu. Gerai, kad vaikai mokykloje. Ir pasikasęs pakaušį tęsė – būtų gerai kažkokia kompensacija gal? Na pripažinkime, kad dangus griūva ne kiekvieną dieną, bet asmeninis turtas juk negali būti niokojamas. Ir dar paties Dievo sūnaus, ką manai? – paklausė, bet aš nespėjau nieko atsakyti. Skambus balsas minios priekyje pradėjo vadovauti. Atpažinau Jėzaus balsą.

– Gal sustokime lygiau kažkaip prieš mane, kad visi matytumėte ir visi girdėtumėte! – komandavo ir žmonės nuščiuvę ir lėtai, bet nelabai užtikrintai pasistūmėjo arčiau jo sudarydami pusratį. – Nelabai yra laiko, dėl to klausykite atidžiai. Nuo dabar jūs visi esate viena komanda, vienas būrys. Esate kaimynai, vienas kita pažįstate, bus lengviau laikytis kartu.

„Ką jis čia kalba”, – paklausiau savęs jausdamas, kad tas pradinis džiaugsmas užgimęs širdyje tirpsta lyg sniegas pavasarinėje saulutėje ir širdin įsibrauna šaltukas. Mažas toks, bet… Negeras jausmas apėmė.

– Jūsų yra lygiai trisdešimt trys, – Jėzaus balsas sklandė tarp mūsų, toks tyras ir malonus ausiai, bet tai nemažino viduje kylančios įtampos,- ir jūsų būrį vadinsime šv.Onos būriu, nes taip jau susiklostė, kad štai ana ten juk stovi bažnyčia tokiu vardu!

Visi žinojo, kad ten bažnyčia tokiu pavadinimu tikrai stovi, bet automatiškai pasuko galvas kairėn, kur pro namus matėsi bažnyčios bokštas ir jos kampas prie pagrindinio įėjimo.

– Žinau, kad viskas neatrodo labai iškilmingai, galbūt norėtųsi, kad ir menkos, bet kokios nors įšventinimo ceremonijos, bet tikrai neturime laiko, gal kada vėliau išeis tai padaryti atbuline data. O dabar, kai jūsų būrys turi vardą, kurio tikiuosi nesuterš,- net tie kaimynai kurie dar kažką murmėjo, klausdami vienas kito ką visa tai reiškia, ir tie dabar nutilo, ir supratau, kad toks pat šaltukas dabar griebia beveik kiekvieną ir man pasidarė dar baisiau, o Jėzus tęsė, – visi prašome rinktis prie Vytauto namo ir užeiti ten po vieną, išduosime jums uniformas ir ginklus.

Stojo mirtina tyla. Visi net kvėpuoti nustojo. Paskutiniai zodžiai manyje galutinai pažadino nelaimės nuojautą ir baimė kylanti iš giliai nenumaldomai slinko paviršiun ir didėjo geometrine progresija. Dangaus  griuvimas visiškai ne gera žinia! “Ką jis ten sakė, kai pas mane nukrito, kad namo man nereikės?”

Ir minia sprogo! Pirmas sprogo Vytautas puolęs rėkti,kad jokių ginklų jis savo name nelaiko, o juolab uniformų ir išvis kas čia darosi, jis skambins policijai. Kaimynai vienas per kitą rėkė šimtus klausimų, bet aš tylėjau. Neturėjau klausimų, galva ir vėl pasidarė tuščia, o jei ir būčiau turėjęs, negalėjau kalbėti dėl baimės kuri apsivijo man gerklę. O niekad nelaikiau saves dideliu bailiu. Bet dabar žinau, kad tada ten stovėdami prieš Jėzų galėjome rėkti arba nerėkti, galėjome daryti ką norime, bet niekas nebūtų pasikeitę ir mūsų laukė tik tai, kas vėliau ir nutiko.

Jėzus iškėlė abi rankas, lyg laimindamas, bet reikalavo tylos ir visi ištroškę atsakymų į savo klausimus nutilo, įtempę ausis. Ir vėl stojo tyla.

– Mano klaida! Aš maniau, kad jums jau viskas aišku, bet klydau. Ką gi…, – ir Jėzus susimastęs parėmė sau smakrą, bet tuoj pat atitraukė delną supratęs, kad iškraujavo sau veidą krauju, nepaliaujamai tekančiu iš žaizdos delne. – Kas per šūdas! – suriko purtydamas rankas, lyg norėtų išpurtyti iš jų visą kraują, – koks iškrypėlis galėjo sugalvoti, kad aš būtinai turėjau būti prikaltas? Negi nėjo manes paprasčiausiai pakarti, o dabar? – jis ištiesė plaštakas link mūsų lyg norėdamas nusivalyti kraują. Minia žengė mažytį žingsnelį atgal.

– Atsiprašau, – susiturėjo Jėzus ir paslėpė rankas už nugaros, – atleiskit, tas kraujas mane išveda iš kantrybės. Bet tęskime. Maniau jog jūs suprantate visą situaciją, o ne jos pusę. Taigi pasikartosiu – griuvo dangus ir iš karto priminsiu, kad griuvo dėl jūsų kaltės! – padarė trumpą pauzę. Palenkęs galvą kiek žiūrėjo sau po kojomis, bet po to iš padilbų nužvelgė mus – minią, nežinančių ką galvoti ir kur dėtis žmonių.

– Esmė tame, kad griuvus dangui atsivėrė ir pragaras. Ir visa tai, ką pragaras slėpė, dabar ateina jūsų. Jūsų sielų. – Žvėrišką baimę jau beveik buvo galima jausti fiziškai. – Bet mes kovosime! Dievas tėvas aiškiai davė  nurodymą – neleisti pragaro jėgoms užgrobti šį pasaulį ir tebūnie jo valia! Dangaus gyventojai pasiruošę stoti mūšin, bet aš asmeniškai manau, kad bus labai teisinga, jei jūs irgi stosite kovon. Juk negali būti taip, kad gėrio ir blogio jėgos stos žūdbūtinėn kovon, tuo metu kai žmogus, gėrio ir blogio sukūrėjas liks nuošalyje. Galų gale pragarą sukūrėte jūs patys ir tik jūs žinote geriausiai, kas iš ten ateis. Beje, ką manote, jei sukurtume kokią gražią emblemą su jūsų būrio pavadinimu?

Dabar sunku ir nupasakoti, ką jautėme tą akimirką. O ir buvo tai taip seniai. Tada net nenutuokėme, kad pačios baisiausios mintys negalėjo pavaizduoti realybės kuri mūsų laukė. Mes net iš tolo neįsivaizdavome to, kas ateis iš pragaro, nes per tiek amžių, mes patys pragarą pripildėme tokiu pykčiu ir tokiais padarais, kad joks Dievas tokių dalykų sugalvoti negalėjo, taip sugeba tik žmogus. Pirmas mūšis amžiams palietė kiekvieną ir toli gražu ne kiekvienas išgyveno. Ir tai buvo tik pradžia.

Jau tiek daug metų kaunamės, bet pergalės deja nematyti ir manau jos nebebus. Slopsta mūsų tikėjimas, menksta mūsų jėgos ir mūsų Dievas darosi vis silpnesnis. Pragaro ugnys kiekvieną kartą, pasistumia vis arčiau ir šiandien laukia tikriausiai paskutinis mūšis. Girdžiu jų būgnus, jie artėja kur kas greičiau nei visada. Ir jei mes pralaimėsime, žinau tik viena, kad nebus kam skaityti to, ką čia rašau.

Bet ar nebūčiau aš žmogus, kad nedėčiau nors menkos vilties į tai,kad visgi… Gal skaityti bus kam…

Author: Lituanicon