Laisvė

Morta Lapaitė

– Tikrai nenori prie manęs prisidėti? – klausimas buvo skirtas merginai, dar vakar aiškinusiai, kad „jeigu kas nors nutiks“ namus paliks ji, o ne aš. – Nes man pradeda atrodyti, kad nesiruoši manęs paleisti.

Iki šiol tvirtai į mane įsikibusi, ji atlaisvino savo rankas ir aš kilstelėjau savąsias, leisdamas jai atsitraukti. Taip baigėsi mūsų ilgai trukęs apsikabinimas. Iš netoli pasigirdo mažojo slopus kvėpavimas. Kartkartėmis įsiterpdavo senelės raminantys šnabždesiai, neleidžiantys mažyliui per daug įsikosėti.

– Mūsų brolis nėra žmogus, gebantis priimti klaidingus sprendimus, – mergina prakalbo ir padėjo ranką man ant krūtinės. – Jis greičiausiai nujautė, kad bus suimtas. Todėl ir paslėpė konchą prie tavo lovos, – konchas, paskutinysis iš šimtų sudaužytų, buvo magiškas instrumentas. Nors laikui bėgant jo istorija buvo prarasta, apie jo tariamą nepaprastą galią prisišaukti mistinius gyvius legendos bylojo lygi šių dienų. Vienas iš šių nepaprastų instrumentų dabar saugiai suvyniotas slėpėsi mano švarko vidinėje kišenėje. – Visada tikėjau, kad esu stipresnė ir geresnė už tave, bet mes abu žinome, kad paskutinis žodis man nepriklausė. Lygiai taip pat, kaip tu žinai, kad negaliu eiti su tavim, – tai buvo tiesa. Vienas iš mūsų turėjo pasilikti ir pasirūpinti šeima. – Aš turbūt niekada nesuprasiu, ką brolis galvojo, priimdamas šį sprendimą, bet jei jis tavim pasitiki, pasitikėsiu ir aš.

Po sesės žodžių stojo tyla. Neilgai truko, kol suvokiau, kad mūsų atsisveikinimai baigti. Suieškojau tamsoje durų rankenos ir švelniai ją spustelėjęs pravėriau duris. Iš lauko vos sklido šviesa.

Stovėdamas menkame kiemelyje, įsispraudusiame tarp byrančių stogų, paskutinį kartą atsisukau į namus. Palikti gimtąją buveinę buvo sunku kaip niekad, bet kojos pačios ėmė nešti mane tolyn.

Kurį laiką paklaidžiojęs po gyvenamąjį rajoną – trupančių sienų ir siaurų gatvelių labirintą – pasiekiau pagrindines gatves, kuriomis kiekvieną rytą žmonės plūsdavo į gamyklas ir fabrikus. Tik iškišus snapą iš prieglobsčio nuo vėjo į veidą trenkė suodžių rykštė. Instinktyviai truktelėjau aukštyn kaklaskarę ir trumpam pritūpiau už sienos, žyminčios ribą tarp pramoninių ir gyvenamųjų rajonų.

Bandydamas atgauti kvapą ir priprasti prie fabrikų smarvės, kilstelėjau akis į dangų, mūsų pramintą „popieriniu“. Mes buvome apvožti dangčiu, milžinišku kupolu, atstojančiu dangaus skliautus. Nebebuvo likę nė vieno atsimenančio, kaip atrodė „tikrasis“ dangus.

Dangaus skliautas, nors kažkada turbūt buvo skaidrus, dabar buvo apsinešęs suodžiais ir pelenais. Mano akims slinkstant nakties dangumi, ieškant mano kelionės tikslo, nušvito dangaus lopinėlis, dar vis skęstantis vakaro raudonyje. Tai buvo vienintelis išėjimas – mažulytė anga pačiame kupolo viršuje. Vienintelis būdas ją pasiekti buvo liftu, vienintelis būdas pasiekti liftą – ore kabančiu tramvajaus vagonėliu, jungiančiu centrinį liftą ir šiaurės bokštą.

Įsitikinęs, kad aplinkui nestoviniuoja koks sargybinis, ėmiau slinkti šiaurės link nardydamas tarp sandėlių. Gatvėse buvo keistai tuščia. Pasipriešinimo planui išlėkus į šipulius visi buvo paleisti iš fabrikų ankščiau, dalį darbuotojų suėmė „klausinėjimui“ kitiems buvo prigrasinta nekelti kojos iš namų. Sargybiniai ir prižiūrėtojai turbūt buvo susirinkę kažkur ta proga pagerti.

Tiltą vedantį į taip vadinamąjį „antrą lygį“ pasiekiau daug greičiau nei tikėjausi. Mano laimei, jis taip pat buvo paliktas be priežiūros, todėl persikelti iš gyvenamosios į draudžiamą lankyti teritoriją buvo nepaprastai lengva.

Tolimoji tilto pusė mane pasitiko tamsa ir tyla. Užtrukau valandėlę, kol pripratinau akis prie tamsos ir ėmiau dairytis, bet nieko įtartino neradau.

Nukreipiau akis į prieš mane stūksantį radijo-elektros bokštą. Nors jis buvo dar tolokai, jį regėti galėjau aiškiai dėka jį puošiančių signalinių lempučių. Jei galėčiau iki jo nusigauti, galėčiau perlipti sieną ir patekti į menką miškelį, augantį už jos. Kadangi miškas buvo paliktas niekieno priežiūrai, juo keliauti buvo saugiausias pasirinkimas.

Ilgiau nedelsdamas ėmiau tykinti gilyn į antrą lygį. Pastatai čia puošėsi lygiomis baltomis sienomis ir plokščiais stogais, gatvės buvo plačios ir erdvios. Jaučiausi nejaukiai sėlindamas jomis.

Šiek tiek užtruko, kol susigaudžiau, kaip nusigauti iki bokšto. Jį supo aukšta vielinė tvora, bet per ją persiropšti nebuvo pernelyg sunku.

Žengęs žingsnį bokšto link pajutau, kaip kažkas truktelėjo mane tvoros link. Apsisukau, ketindamas patikrinti ant ko užsikabino mano švarkas, bet akies kampučiu išvydęs žmogaus siluetą pašokau kaip nuplikytas. Švarkas išslydo iš jį belaikiusios rankos ir aš pasiruošiau dėti į kojas, kai staiga sudvejojau:

– Palauk! – prakalbusi figūra tebuvo vaikas. Ir, sprendžiant iš drabužių, kilęs iš ten pat kur aš. – Prašau, neišeik!

Prieš mane stovėjo išsigandusi maža mergaitė. Ji be abejonių buvo įtartina, bet nepavojinga.

– Ką tu čia darai? – pritūpiau, kad galėčiau žiūrėti jai į akis.

– Aš nežinau, – mergaitės balsas drebėjo. – Aš tiesiog išėjau į lauką ir pradėjau žaisti su kačiuku bet jis pabėgo ir kai jį pasivijau visos sienos buvo labai aukštos ir aš išsigandau ir pradėjau bėgti ir tada staiga buvo labai tamsu ir aš ieškojau mamos bet ji neatėjo ir tada kai mane pradėjo vytis aš…

– Vytis? Kas?

Mergaitė trumpam užtilo.

– Kažkokie dėdės su deglais.

Pakilau ant kojų ir ėmiau dairytis, kaip mergaitę perkelti per tvorą. Jeigu ją kažkas vijosi reiškia sargybiniai jau buvo grįžę iš savo pasilinksminimų. Turėjau mergaitę greitai iš čia pradanginti kol „dėdės su deglais“ dar mūsų nerado ir kailio nenudyrė.

Tvora buvo tvirta kaip pats velnias, bet toje vietoje kur ji susitiko su betonine siena tereikėjo tvirčiau truktelti, kad atsivertų plyšys. Mergaitei pralindus, ėmiau tvorą lankstyti bandydamas plyšį užverti, bet greitai supratau, kad nieko nebus. Palikau plyšį būti ir nužingsniavau prie bokšto:

– Lipk man ant nugaros ir tvirtai įsikibk, aš kopsiu į viršų, – norint atsidurti miško pusėje reikėjo pasilypėjus nuo bokšto nušokti ir pataikyti nusileisti ant betoninės sienos. Jei galėtume patekti už jos, būtume saugūs.

Mergaitei užsikabarojus man ant kupros ėmiau kilti bokštu aukštyn. Kuo aukščiau kopiau, tuo toliau atrodė siena. Pradėjau abejoti ar iš tiesų įmanoma ant jos užšokti. Panašu, kad mergaitė taip pat ėmė nerimauti, mat įsikibo į mane tvirčiau. Mums pakibus virš sienos ir man bandant išsiaiškinti iš kokios vietos saugiausia šokti, mergaitė ėmė mane spausti taip smarkiai, kad pradėjau svarstyti, ar ji nebijo aukščio.

Bet netrukus suvokiau. Ji mane smaugė.

Panika trenkė kaip žaibas ir ėmiau plėšti jos rankeles nuo savo kaklo. Jos buvo šaltos ir negyvos. Dantimis laikiausi įsikibęs bokšto ir grūmiausi su gyvate, apsivijusia mano kaklą. Galiausiai sugebėjau ją nusiplėšti ir ji pakibo virš nežinios, viena ranka besilaikydama manęs. Atsisukau į ją prisilaikydamas bokšto ir gaudydamas orą. Net šioje blausiai raudonoje šviesoje ji atrodė kaip paprasčiausias vaikas. Buvau girdėjęs istorijas apie gyvūnus, kurie pasirodė esą kai kas kitko, bet netgi ir tie gandai buvo laikomi visiškais pramanais. Šitai buvo tiesiog neįmanoma, neįtikima.

Mergaitė suspaudė mano ranką lyg sakydama, kad bijo. Man pradėjus dvejoti jos pirštai ėmė smigti man į delną.

Stovėjau bokšto viršūnėje. Nors prieš mane nutiesti laidai ir buvo storesni bei stipresni už įprastus, jie tikrai nebuvo pagaminti atlaikyti žmogaus svorio. Bet kadangi į mišką, į kurį kažkaip sugebėjau nusviesti „mergaitę“, nesusilaužant kojų patekti negalėjau, o bandyti keliauti žeme būtų savižudybė, giliai įkvėpiau ir žengiau ant laido.

Slinkau atsargiai statydamas kojas, viena ranka prisilaikiau, kitą buvau apsivyniojęs tvarsčiais. Kadangi elektros generatoriai buvo įrengti šalia šiaurės bokšto, žinojau, kad šitaip galiausiai nusigaučiau iki jo.

Laidais sėlinau jau kurį laiką, bet tolumoje lumuojantis bokštas, žybsintis raudonomis akutėmis, neatrodė nė kiek arčiau. Kartkartėmis man po kojomis imdavo šmirinėti koks sargybinis, bet manęs niekada nepastebėdavo.

Likus apie trečdalį kelio sustojau apsidairyti. Sargybinių buvo pastebimai daugiau. Pradėjau džiaugtis, kad nereikėjo brautis per jų gausybę, nors kabėti mirtiname aukštyje buvo ne ką geriau.

Pagaliau nusigavęs iki elektrinės ir nusileidęs ant jos stogo ėmiau dairytis, kaip nusigauti iki šalia stovinčio bokšto. Nors sargybinių čia buvo kaip sardinių skardinėj, prisidengdamas tamsa galėjau linkti nepastebėtas.

Netrukus radau vamzdžių sistemą, vedančią iš elektrinės į kariuomenės vado gyvenamąsias patalpas – šiaurės bokštą. Nežinau, ką galima iš elektrinės gabenti vamzdžiais, bet kadangi jie atrodė stabilūs ėmiau jais lipti.

Pasiekęs bokšto sieną, sustojau atgauti kvapą ir pailsėti, buvau pavargęs kaip šuo. Kopti viena ranka buvo baisiai sunku, ir kadangi neketinau į vamzdžius kabintis dantimis, neturėjau kito pasirinkimo.

Reikėjo sugalvoti, kaip nusigauti iki bokšto viršūnės, vamzdžiai vedė tiktai iki pusiaukelės. Ėmiau slinkti atbraila, ieškodamas ko nors, kas man padėtų. Dar niekad gyvenime nebuvau taip apsidžiaugęs radęs kopėčias.

Jos vedė iki pat viršūnės, kaip atsarginis išėjimas. Ėmiau kopti abiem rankomis – sužeistąja įsikabindavau į pakopą riešu, sveikąja – delnu.

Pasiekęs bokšto stogą prisėdau. Planavau tramvajaus lynu nusliuogti iki pat lifto, kabindamasis ir kojomis ir rankomis, bet dabar tai buvo neįmanoma. Jaučiau, kaip greitai pavargsta mano ranka, žinojau, kad ilgai tikrai neišsilaikyčiau. O laukti, kol ji pagis, taip pat negalėjau – delne žiojojanti skylė neketino niekur eiti.

Vieną koją užkėliau ant lyno ir patikrinau savo pusiausvyrą. Nusiovęs batus pabandžiau vėl, šįkart laikiausi žymiai geriau. Žengiau žingsnį pirmyn. Stovėjau virš prarajos, besispjaudančios tamsa, žvairuojančios į mane savo alkanomis akimis, tarsi laukiančios, kol galės mane praryti visą. Nepaisydamas jos, ėjau toliau. Man pažįstama raudona šviesa ėmė blėsti, ir, neilgai trukus, nebemačiau, kur statau kojas, turėjau pasikliauti savo instinktais.

Tamsoje buvo sunku pasakyti kiek laiko praėjo, kiek kelio įveikiau, ir ar apskritai bent kiek pajudėjau, bet kadangi nebuvau pakankamai kvailas bandyti apsisukti tiesiog ėjau toliau.

Prabėgus amžinybei ir vienai sekundei buvau priartėjęs liftą tiek, kad galėjau matyti visas jo raudonai šviečiančias lemputes.

Pasiruošiau žengti dar vieną žingsnį pirmyn, kai likimas prikalė mano kojas vietoje.

Virvė judėjo.

Jei virvė judėjo, ja kažkas važiavo.

Tramvajumi gali važiuoti tik kariuomenės vadas arba kas nors iš jo asmeninės palydos.

Žmogus, suėmęs virš šimtą darbininkų „klausinėjimui“, įskaitant mano brolį, dabar ramiausiai riedėjo link manęs.

Turėjau pranykti jam iš kelio. Greitai.

Nežinojau, kaip greitai tramvajus važiuoja ir nežinojau, kaip arti manęs jis buvo, todėl panika kuo greičiau nusigauti iki lifto mane prarijo kone visą. Dabar jau ne tik virvė, bet ir aš drebėjau.

Prisiverčiau pajudėti. Žingsniavau greitai ir nerangiai, įbrėžimai ir mėlynės greitai išmargino pėdas.

Į lifto stogą įsikabinau kaip skęstantysis į valtį. Atsisukęs pamačiau, kad tramvajus kybojo apie pusiaukelėje. Atsidusęs pliumptelėjau ant sėdynės ir ėmiau apžiūrinėti savo padus, netrukus iš kišenės išsitraukiau likusį tvarsčių gabaliuką.

Liftas buvo sudarytas iš apatinės platformos, ant kurios stogo dabar sėdėjau, struktūros, jungiančios liftą su kupolu, ir, žinoma, pačio lifto.

Užverčiau akis į danguje žiojojančią kiaurymę. Turėjau iki jos nusigauti pirmiau karininko. Kai liftas pakyla į viršūnę, jis visiškai užblokuoja kupolo angą.

Šiaip ne taip atsistojau ant kojų ir ėmiau kopti lifto struktūra, negalėjau rizikuoti būti pamatytas tramvajumi keliaujančių svečių.

Virvė truktelėjo ir mechanizmas ėmė kelti liftą aukštyn. Tvirtai įsikibęs skersinių laukiau vidine struktūros dalimi atriedančio lifto ir pasiruošiau ant jo nusileisti. Paprasčiausiai ant jo nušokti būtų buvę žymiai lengviau, bet bijojau, kad taip sukelčiau per daug triukšmo.

Liftui mane priartėjus nuleidau kojas ir pakibau ore bandydamas išlaikyti savo svorį viena ranka. Pajautęs tvirtą pagrindą po kojomis paleidau iš rankos skersinį, ir įsitvėriau virvės, traukiančios mane aukštyn.

Pajaučiau, koks iš tiesų pavargęs aš buvau – galėčiau kristi negyvas bet kurią akimirką.

Man bandant išsilaikyti ant kojų, dangaus lopinėlis ėmė šviesėti – saulė kilo iš patalų.

Išvyniojau iš švarko kišenės kochą, pirmą kartą turėjau progą gerai į jį įsižiūrėti. Jį puošė perlamutro ir šiltos bronzos atspalviai, besikeičiantys vietomis it dryžiai. Jis buvo keistos, bet elegantiškos formos – vienas galas buvo smailėjantis, kitame lyg burna žiojojo anga. Abu galai buvo sujungti tarsi kokiu tuneliu, susisukančiu apie savo ašį. Legendos bylojo, kad konchas kilęs iš „jūros“ – beribės, nesibaigiančios vandens gausybės, bet visi žinojo, kad toks dalykas negalėtų egzistuoti.

Artėdamas kupolo viršūnę pridėjau konchą prie lūpų. Man pakilus viršum popierinio dangaus žemę sudrebino nuostabiausias garsas:

Lyg vandens šniokštimas jis buvo galingas ir garsus, protarpiais primindamas rytinių paukščių čiulbesį ankstyvais ūkanotais rytais. Garsų tolumoje šoko barškuolės, vesdamos pirmyn kalnų vėjo melodiją, paskui kurią sekė visa galybė garsų – nuo lapų šlamėjimo iki griaustinio dundesių. Atrodė visa žemė dainavo savo balsu.

Bet harmoniją nutraukė šlykščiausias garsas iš visų, perskrodęs orą jis smigo į mano delną, belaikantį byrančius koncho šipuliukus.

Sako, kad prieš mirtį pro akis praskrieja visas gyvenimas, o aš tegaliu prisiminti šiuos žodžius:

„Mirtis nebaisi tol, kol ji nėra beprasmė“

・・・

Aidas išnešiojo giesmę po tolumas tolimiausias. Daina vis kartojosi ir kartojosi, kol galiausiai tapo aišku, kad ne vienas aidas buvo už ją atsakingas.

Kai dangaus viršūnėje bestovintys žmogėnai pagaliau baigė krapštytis ausis, jie pastebėjo siūbuojančias medžių viršūnes ir slėnio žoles, bei milžiniškus, žemę drebinančius padarus, bėgančius jų link.

Iš pradžių pridengti miško žalumos netrukus jie išniro į slėnį ir tekanti saulė nudažė juos ryškiai raudona, kraupia spalva.

Jie buvo neįtikėtinai aukšti, su keturiomis kojomis bent dukart ilgesnėmis už jų kūną, kuris buvo keistai suplotas ir atrodė neįtikėtinai lengvas. Iš jų galvos, kaklo jie beje neturėjo, dygo du ilgi, susukti ragai smailiais galais, nulinkę į priekį lyg grasindami visiems juos matantiems, iš jų ir sklido „aidas“. Jų snukis puošėsi milžiniška nosimi ir mažutėmis akutėmis. Jų burna buvo pridengta gaurais, o iš po ragų, kurie buvo galvos šonuose, styrojo nedidelės ausys. Jų kailio spalvos buvo neįmanoma atpažinti, jie tiesiog švietė saulės raudoniu.

Slėnį, kuris žmogui atrodytų didžiulis, jie įveikė per keletą akimirkų ir netrukus visa jų banda apspito kupolą. Vienas iš galvijų atsitraukė ir atstatęs ragus lėtai įsmeigė juos į kupolą ir atlaužęs jo gabalą sviedė jį į šoną. Kiti pasekė jo pavyzdžiu.

Gatvėse kilęs klegesys ir baimingi riksmai staiga nutilo. Galvijai atsitraukė, lyg užleisdami vietą kažkam didesningiam už juos. Visi pakėlė akis aukščiau dangaus nuolaužų.

Pirmąkart po ilgų šimtmečių, virš miesto pakilo saulė.

Author: Lituanicon