Valdovas

Sofija Kryžmantaitė

Didis buvo Valdovas, ir plačios driekėsi jo žemės: dešimtimis miestų, išdidžių ir galingų; šimtais rūmų, prašmatnių ir turtingų; tūkstančiais kaimų, klestinčių ir jaukių; žaliais, gyvybe alsuojančiais miškais; pražilusiais oriais kalnais ir aksominėm pievom; vingiuojančiom šilkinėm upėm ir krištolo tyrumo sidabriniais ežerais.

Didis buvo imperatorius ir mylimas tautos. Menus ir mokslą rėmė, statė šventyklas. Kaimynus gerbė ir su jais prekiavo; karo ir intrigų vengė. Imperatoriaus krašte gyveno raštingi ir turtingi žmonės, imperatorių vadinę tėvu.

 „Legenda apie Atto Yamu“

I

Tai įvyko 9-aisiais Dangiškojo imperatoriaus valdymo metais.

Didysis imperatorius, visų žemių tėvas, dinastijos pasididžiavimas, viešpats po Dangaus Skliautais – Atto Yamu – apsiniaukęs lėtai siurbčiojo kavą iš auksu ir sidabru tapyto puodelio, mosuodamas brangenybėmis nusagstytu šaukšteliu. Protarpiais, nuleidęs puodelį, tampė ir suko apie pirštą vešlias tamsias garbanas.

Rūmais nuaidėjo Auksinio Fenikso giesmė.

Valdovas krūptelėjęs išpylė kavą ant balto šilko skreito. Susikeikęs pačiupo žynio, kurio kambariuose ir sėdėjo, apsiaustą ir ėmė įnirtingai trinti dėmę.

– Mano Valdove, – trakštelėjo balsas, tarsi kas šakaliukais kurtų ugnį. – Dovanokite, bet pastaruoju metu atrodote… Prislėgtas…

– Ką tu čia šneki! – sugriaudėjo Valdovas, rūsčiu žvilgsniu prikalęs žynį prie mūro. Šio kūnu nusirangė žaibas, net padus sutraukė – imperatorius žvilgsniu gręžė jį į sieną. Ėmė šlapti ne tik pažastys, bet ir krūtinė, nosimi šliaužė lašiukai išdavikai. Valdovas akimis paleido dar kelis žaibus, išsitiesė visu galingu ūgiu ir, sudėjęs rankas už nugaros, ėmė žingsniais matuoti kambarį.

Ausis kurį laiką kuteno tik švento Fenikso giesmė ir purpurinės židinio liepsnos ūžesys.

– Tu teisus. – suraukęs taurią kaktą staiga tarė Valdovas.

– Ar galiu..?

– Negalėtum – nebūčiau atėjęs. – imperatorius stabtelėjo, paglostė ilgą barzdą ir tęsė. – Sapnas. Tas vienas šlykštus sapnas, penkias naktis iš eilės!

– Sapnas?

Mažiukas, susitraukęs žynys šiaip ne taip išsitiesė ir, murmtelėjęs “dovanokite”, palietė Valdovo kaktą sumedėjusia ranka, apmirė, užvertė akis. Po minutės tirtėdamas suriko:

– Dangaus Skliautai! Šaukite Dešimtį!

Už durų sušiužėjo plunksnos, čirkštelėjo. Rūmus apgaubė tyla.

II

Juodmedžio Menėj ministrai būrėsi aplink Marmuro Stalą. Kaip berniūkščiai jie plekšnojo vienas kitam per petį, plepėjo ir kikeno. Skaldė juokelius apie skylėtą įstatymo projektą. Šnibždėjo apie žavią damą Amatų ir Gerovės ministerijoje.

Pykštelėjo durys, triukšmą lyg peiliu nurėžė. Ministrai atsigręžė į aukštą, gražų vyrą išsiuvinėtu mėlyno aksomo chalatu. Šalia jo gūžėsi sudžiūvėlis žynys.

– Sėst. – tarė Valdovas.

Ministrai išsisklaidė, tarsi kam taburetę sviedus. Subarškėjo kėdės ir į imperatorių atsigręžė dešimt medinių veidų; tada Dešimt kaip vienas nusilenkė kakta paliesdami stalą.

– Pradėkime. – Valdovas linktelėjimu padrąsino tirtantį žynį.

– Mūsų Valdovas – Dangaus Skliauto palaimintas antra rega. – sutraškėjo pagaliukai. – Numatęs Trijų Imperijų karą…

Šurmulys atgijo – karo atgarsiai tebekėlė konvulsijas. Gan taikios kaimynės – Dangaus, Slibino ir Žalioji Imperijos, retsykiais pasistumdydavusios dėl pasienio žemių, vieną gražią dieną pareiškė pretenzijas į platinos kasyklas gretimoje karalystėlėje. Greitai prisireikė ne tik kasyklų.

Pirmesnis ir gudresnis buvo Senasis Valdovas, Atto Yamu tėvas. Keršydamas Slibinas išsižergė per Dangaus Imperijos gabalą, kadaise priklaususį Žaliesiems, ir pasiuntė vėliavas į Saulės Miestą. Penkerius metus lėkė galvos – ambasadorių, ministrų, karių, valstiečių; pleškėjo kaimai ir miestai; upėmis pylėsi kraujai ir žarnos. Drakonai draskė feniksus, išdžiūvo Smaragdiniai Miškai.

Išdeginus didumą gyvenviečių ir laukų, kažkas susivokė, kad trys bankrutuojančios šalys tuoj išmirs badu. Jaunasis Slibinas, nuritinęs galvą seniui, paskelbė paliaubas ir pasiūlė taikos sutartį su sąlyga, kad nė viena šalis neįgis pranašumo prieš kitą, sutartį sutvirtinant vedybomis. Pats vedė vyresniąją Atto Yamu seserį, savąją iškišo Žaliesiems, o šie sužadėjo būsimąjį Valdovą ir jo žmoną.

Prieš įsižiebiant žiauriausiam konfliktui po Skliautais, mažasis Atto Yamu, neišmanęs nei politikos, nei metalų, kreipėsi į savo tėvą imperatorių:

– Mano Valdove, regėjau sapną, kad tas sidabras žmones pražudys.

– Nešdinkis, snargly! – sušnypštė Senasis Valdovas.

Nenoras išklausyti atsirūgo visiems. Imperijai atsitiesti prireikė dešimtmečių ir tik valdant Atto Yamu, šalis vėl suklestėjo.

– …Šįsyk, – tęsė žynys, – Valdovas vėl regėjo sapną.

Padvelkė kapų tyla.

– Mano Valdove, – ėmė muistytis Dangaus Valios ministras. – Sykiais velniai sapnus siunčia…

Dešimt porų akių baikščiai įsibedė į ministrą. Imperatorius perliejo šį žvilgsniu.

– Leiskite parodyti, – tarė žynys.

Griebęs imperatorių už rankos, žynys išrėkė užkalbėjimą ir lazda trenkė per stalą. Menė nušvito.

Karštas vėjas tingiai pustė pelenus. Anglies juodumo danguje kažkas šmėsčiojo; sulig kiekvienu judesiu griaudėjo. Tolumoje vaitojo it vėlių choras. Išskyrus Dešimt ir Valdovo įsitvėrusį žynį, nebuvo nė gyvos dvasios – nei paukščio, nei žvėries, nei žmogaus.

Žeme nuvilnijo virpesiai, horizonte įsižiebė pašvaistė. Lyg grūdeliai ėmė dygti žmonių galvos, pasigirdo riaumojimas.

– Kas… ten? – išlaužė Dangaus Valios ministras.

Pašvaistė apsiblausė. Išniro ilgas, vingiuojantis kūnas. Susivijęs į kilpą, jis užvertė tris galvas kampuotom skiauterėm ir, užmaurojęs taip, kad ėmė spengti ausyse, paleido violetinę ugnį. Džiaugsmingai nuaidėjo tūkstančiai balsų.

Kiek siekė akys, tyvuliavo šarvuotų karių okeanas. Tarsi bangos mušė dviejų kariuomenių balsai, maišėsi karo dainos, šūkiai ir sužeistų žmonių riksmai. Pilkšvai oranžiniame danguje siuvo drakonai, karo kilimai ir feniksai; dundėjo violetinės ir purpurinės ugnies sūkuriai.

Okeanui nušniokštus tolyn, driekėsi juodi, plyni laukai. Akis badė suanglėjusių medžių ir rūkstančių trobų karkasai. Buvusių derlingų žemių vietoj tvyrojo dykuma.

Vizija išnyko. Tylą menėje draskė tik ant kėdės suzmekusio, prakaitu apsipylusio žynio šnopavimas.

– Muitų lengvatos… Artimiausi sąjungininkai… Gyvatės! – šnypštė Amatų ir Gerovės ministras.

– Mano Valdove? Jei tai, ką regėjote – tiesa, turime… problemų. – Dangaus Valios ministras drebančiais pirštais parėmė kaktą. – Dingo Auksinis Feniksas. Visus rūmus išnaršėme. Sodą. Kiekvieną šventyklos kertę. Niekur…

Valdovo veidas išblyško it pergamentas. Žynys stvėrėsi už galvos.

Imperija, mirus Senajam monarchui, prisikėlė tik dėl švento paukščio, laiminusio Valdovo darbus giesme. Fenikso, amžiais saugojusio dinastiją nuo negandų, dingimas reiškė pražūtį. Imperatoriui, rūmams, valstybei.

Juodmedžio Menėj kilo triukšmas. Du ministrai rėkdami griebė vienas kitam už atlapų. Juos išskyrė iš žynio lazdos pliūptelėjusi purpuro ugnis.

Atto Yamu veidas įgavo chalato atspalvį. Marmuras skilo Valdovui trenkus kumščiu į Stalą.

– Iškasti paukštį iš po žemių! Uždaryti sienas! Nieko nepraleisti! Mobilizuoti kiekvieną skrabalą! Mužikų ir amatininkų turtą – kariuomenei! Bobas ir pyplius – lieti šarvų ir kalti ginklų! Karo laivus, kilimus ir feniksus paleist! – spjaudėsi Valdovas.

Ministrai nuo kiekvieno įsakymo, prieštaraujančio devyneriems imperatoriaus valdymo metams, gūžėsi kaip nuo rimbo kirčių.

– Mano Valdove, – prabilo Amatų ir Gerovės ministras. – Karo laivai – išmontuoti ir sunaudoti prekybinėms baržoms. Dar Senasis…

Suūžus purpurinei liepsnai, ministras krito ant grindų.

– Darykit, kaip liepta! – pro sukąstus dantis iškošė žynys.

III

Septynias dienas ir septynias naktis skriejo keiksmai, ugnis ir baldų lūženos – nuo ginčų užrūdijusiais balsais Valdovas, žynys ir Dešimt gelbėjo valstybę.

Maža buvo vilties.

Paskelbus visuotinę mobilizaciją, pernakt įsižiebė maištai. Užuot taupę paraką Slibinui, Valdovo generolai kiurdė karo kilimus dorodami maištininkus.

Skaudu buvo Atto Yamu kelti ranką prieš savo žmones, kad ir saugant nuo Slibino letenos.

Trečiąją naktį pasklido kalbos, kad nuo Žvynuotojo Miesto slinko stambi gerai ginkluotų karių grupė. Šnibždėta, kad vedė ją ne kas kitas, o Valdovo sūnėnas Nehiru Yamu. Baikštesni tvirtino pačioje Imperijoje regėję naktimis lekiant spiečius spragsinčių violetinių žiežirbų – Slibino šnipai žymėjo kelią pas imperatorių.

Lyg to būtų maža, pasikinkęs juodą sumaišties kumelę, po Dangaus Skliautais pasirodė maras. Iš pradžių sukiojęsis pasienio kaimuose, Valdovui įsakius užverti sienas, maras šuoliais pasileido rūkstančių maišto židinių link.

Žaliosios Imperijos, giminystės saistomos ir su Slibinais, ir su Dangaus dinastija, ketinimai nebuvo aiškūs. Pagalbos siųsti žygūnai, jei ir spėjo pasiekti Nefrito Miestą, paploninę liežuvius ir pasikaustę blakstienas šoko skustuvo ašmenim.

Ilgiausiai Dešimt draskėsi dėl iždo. Po Saulės Miestu užkasti, Dangaus Skliautams paaukoti, Kalnų Dvasioms pavesti, kariuomenės iečių ir strėlių antgaliams išlieti. Galiausiai pasiūlė Upėj paskandinti. Atto Yamu gerklei dulkėmis išėjus, Marmuro Stalas išlakstė šipuliais. Tik žynio liepsnos Valdovą sutramdė.

– Pablūdot! Per mano lavoną! Ar kitų vargų nebėra? Kaip žmones išmaitinsiu? Kaip miestus atstatysiu? – žiopčiojo Valdovas, smilkstant garbanoms, panašus į velnią.

– Mano Valdove! Negi į Slibino nagus valstybės iždą atiduosit? – niauzgė Dangaus Valios ministras.

– Maištininkus į darbą paleisim…

– Žyniai, šventikai ar magai ištrauks…

Atto Yamu nebeliko jėgų.

– Darykit, kaip norit. Išsiaiškinsiu su Slibinu, jūsų galvos – ant kuolų.

Aštuntą dieną Upė išlipo iš krantų.

IV

Devintas rytas neišaušo. Orą drumstė pelenai, tvyrojo degėsių smarvė – rūmų link šliaužė maištai ir Slibino ordos. Juodą kaip anglis dangų tarsi kometos raižė koviniai feniksai ir kilimai – imperatoriaus kariuomenė laukė įsakymo.

Prietemoje ošė tankios sodo džiunglės. Nebuvo Trijose Imperijose tokio augalo, kurio nebūtų rūmų sode, želdinto penkiasdešimt septynių kartų rankų.

Greitai nebus paties sodo.

Susivėlęs, pajuodusiais paakiais, nesiprausęs Atto Yamu žvilgsniu šukavo dulkėtoje tamsoje blausiai švytinčius rūmus, veltui tikėdamasis Auksinio Fenikso. Susmukęs ant akmeninio suolelio, ūžiančia galva ir rūpesčių prislėgtais pečiais imperatorius atrodė dvidešimčia metų vyresnis.

Atto Yamu negalėjo pakęsti niekšybių. Valdovui – teko. Penkiasdešimt septynių kartų darbo vaisiai – Imperija, kaip ir sodas, reikalavo priežiūros: ravėti piktžoles, šalinti puvinius ir užkratą.

Tačiau dabar Valdovą krėtė šaltis, burnoj pražydo pelynas, drebėjo rankos. Trūko žodžių.

Nugalėjęs šleikštulį, Atto Yamu tarė:

– Įsakau Vyriausiajam Generolui parnešti Slibinuko galvą.

Pelenais aptrauktame danguje įsižiebė raudonos ir violetinės pašvaistės, tarsi į uolas vienas į kitą dužo dviejų kariuomenių balsai.

V

Vienišą suolelį it negyvenamą salą supo tamsa. Pašvaistės prigeso, bet vis dar gaudė įniršio okeanas. Kartais, užsiplieskus skraidančiam kilimui, ausis draskydavo degančių ir krintančių žmonių riksmai. Protarpiais šaižiai sušnypšdavo, pokštelėdavo ir imdavo drebėti žemė.

– Mano Valdove, žinia nuo Generolo! – sodą apšvietė purpurinė žynio lazdos liepsna.

Valdovas neatsakė – įtempęs ausis klausė žemę purtančio dundėjimo, bandydamas atspėti, ką numušė – feniksą ar drakoną.

– Mano Valdove!

Purpurinės ugnies šviesa apgaubė akmeninį suolelį. Valdovas atsuko į žynį paklaikusias akis. Šis tylėdamas ištiesė purvinų skudurų ryšelį.

Besipinančiais pirštais Valdovas knebinėjo ryšelio mazgą, šiam vis ožiuojantis ir slystant tarp pirštų. Pagaliau mazgas pasidavė. Dunkstelėjęs į prietemą nusirito į kopūstą panašus daiktas.

Purpurinės šviesos ratas šokinėjo kretant sudžiūvusiai rankai.

Du vyrai aiktelėjo šviesai užkabinus pražiotas pamėlusias lūpas ir stiklines Generolo akis.

VI

Pelenus retu šnibždesiu kedeno šiltas vėjelis. Pilkšvai oranžinio dangaus fone bolavo aprūkę rūmai. Kur dar prieš porą dienų būta miesto, dabar tęsėsi sausa plynė, vagojama juodos upės. Vartuose, atsukę akmeninius veidus dykumai, stovėjo du žmonės.

Dundant žemei, rūmų link tarsi laidotuvių procesija slinko virtinė juodų, besiraitančių figūrų.

Nuo jų atsiplėšė vienišas raitelis ir ūždamas nuskriejo link Valdovo. Sustojęs per dešimtį žingsnių nuo Atto Yamu ir žynio, nuo trigalvio drakono nušoko aukštas jaunuolis tvarsčiais apmuturiuota galva, dėvintis juodus žvynuotus šarvus.

Palaukęs, kol jį pasivys kiti raiteliai, jaunuolis vienu keliu krito į dulkes, nulenkdamas galvą. Šimtai karių, nuslydę nuo drakonų, vienas po kito kniubo į pelenus ir lenkėsi Valdovui. Suklupo ir drakonai, leisdami į dangų violetinius ugnies stulpus.

– Būkite pasveikintas, mano Valdove! Jūsų kuklus tarnas, Nehiru Yamu, laukia įsakymo!

Slibinuko pasveikinime neskambėjo nė trupinėlio pagiežos, pašaipos ar klastos. Atto Yamu veidas pajuodo lyg žemė.

– Kodėl tu čia, sūnėne? – išspaudė.

– Mano Valdove! – paraudo jaunuolis. – Prieš savaitę Žvynuotajame Mieste nusileido šventasis Auksinis Feniksas. Jūsų šviesiausioji sesuo, mano motina, nedelsiant pasiuntė mane Jums į pagalbą.

Žynys užmerkė akis, lazda bejėgiškai nusviro ant žemės.

– Imperijos sienas radau uždarytas. – tęsė Nehiru. –  Sklido gandai, kad, nutrūkęs nuo grandinės, pasileido maras… Pasiuntęs žvalgus, sužinojau apie sukilimą. Užvirė man kraujas, Valdove…

Jaunuolis susimąstė, nužvelgė dykynę, tada liūdnai papurtė aptvarstytą galvą.

– Palaukęs pastiprinimo, jėga kirtau sieną. Susidūriau su maištininkais. Paleidęs nevidonus dūmais, patraukiau Saulės Miesto link. Nesitikėjau… kariuomenės. Prašiau praleisti pas imperatorių, tačiau kvailiai nesileido į kalbas, išsijuokė ir pasiuto trankyti mano karius žaibais, ugnimi ir geležimi. Baimindamasis blogiausia… daviau įsakymą skintis priekin bet kuria kaina.

Valdovo sūnėnas akimirkai nutilo, tada tęsė.

– Mūšį… laimėjome… Belaisviai – Jūsų valioje. Tik įsakykite, Valdove! – Nehiru akyse degė liepsna.

Atto Yamu akys švininiame veide vis labiau temo. Nerado jėgų žodžiams.

– Mano Valdove? – jaunuolis laukė.

Suskambo šilta, sielos gelmes virpinanti muzika. Virš Slibinuko žiebėsi auksinės kibirkštys. Po akimirkos jam ant peties nutūpė Auksinis Feniksas. Šonu pakreipęs papurusią galvą, paukštis pasišiaušė ir ėmė kedenti plunksneles.

Pro pelenus danguje praslydo plonytis saulės spindulėlis ir ėmė šokinėti Nehiru šarvais.

– Dabar – tu Valdovas. – tarė Atto Yamu.

Apsisukęs kartu su žyniu išnyko rūmų šešėlyje.

Pakilo purpuro liepsnos ligi pat Dangaus Skliautų. Septynias dienas ir septynias naktis degė Dangiškojo imperatoriaus rūmai. Nehiru kariai giedant Feniksui išsėmė Upę, tačiau liepsnų liežuviai rūmų nepaleido, kol šie nepavirto pelenais. Taip išėjo didis Valdovas. Ir po šiai dienai, kur rūmų būta, nei paukštis užlekia, nei žvėris užeina. Tik naktimis kas braška ir purpuru blyksi.

„Legenda apie Atto Yamu“

Author: Lituanicon