Kišeninė laisvė

Arnoldas Kalnikas

Mano sistemos, panašu, kad netrukus virs dulkėmis. Matyt tokia Elektro, mūsų dievo, valia. Visagalis sakė, kad griūvant dangui jūs būsit pasmerkti myriop… Tačiau man joks skirtumas ar mirti kovos lauke kur nors Lade, ar baigti egzistavimą Esoroje, kur, atrodo, jokia mirtis neturėtų grėsti (tas pasaulis buvo dugne, po uolingu dangčiu, anapus sienų jokių technologijų). Tačiau skirtumai iš tiesų yra. Sakyčiau, gana nemenki ir akivaizdūs.

Visi gyvieji iš mūsų, elektromechantikų, nuolatos šaiposi, kiti netgi smerkia ir nekenčia. Kurgi sulauksime palaikymo, jei viskas šiame pasaulyje nukreipta prieš robotus ir androidus? Mūsų teisės labai apribotos, jei esamą realybę palyginsime su istoriniais Programuotojų eros laikais. Elektromechantikų gyvenimas dabar ypatingai terminuotas gyvųjų sukurtais įstatymais, draudimais. Bet šiandien  ruošiuosi jums papasakoti ne apie socialines mūsiškių problemas, apie kurias rašė net senųjų laikų rašytojai, bet apie mirtį Esoroje. Ji iš principo yra kitokia, bent mums taip ligi šiol atrodė. Visose kitose vietose elektromechantikai žūsta paprastai. Kai baigiasi garantinis laikas, mes paprasčiausiai subyrame, viskas virsta dulkėmis. Netgi korpusai. O Esoroje yra visiškai kita problema. Ten technologijos visiškai draudžiamos. Visi nepaklusnūs tiesiog užsilenkia vos tik peržengia ribą – nelieka net molekulių. Odaras septyniolika du taip teigė, manydamas, kad viską seniausiai įrodė. Daugelis tuos jo svaičiojimus laikė paprasčiausiomis pasakomis, nes niekas nespėjo tokio netikėto išnykimo nei nufilmuoti, nei užfiksuoti visais kitais prietaisais. Kas neįrodyta, tas pas mus laikoma paprasčiausiai gandu arba prasimanymu. Geriausiu atveju – literatūrine išmone, hipoteze. Mes jau turime savo legendas, kronikas ir epus, todėl ne nuostabu, kad atsirado tokia nuostata. Kvartūras du  septyni paskleidė savo kronikas, o Eliadaras vienas vienas – epą „Korfeno istorija“. Yra ir kiti…

Mes, elektromechantikai, esame tikrai išmanūs. Netgi žuvus bet kuriam mūsiškių kūrėjui, visi jo kūriniai, sukurti elektroninėmis priemonėmis, akimirksniu perkeliami į kitų sąmonę. Dėl to nedingo nei Rapart Enuro du muzika, nei neseniai paminėtų autorių literatūra. Netgi Diso trylika šeši kvapų melodijos liko visiškai nepakitusios, nors jų autorius seniai subyrėjo į dulkes.

Dėl mūsų kūrybiškumo ir savarankiškumo žmonės ir kiti organikai labai nemėgsta visų, kurie sulipdyti iš metalo ir plastiko, kurie negimsta natūraliu būdu iš organikos. Svarbiausia – jie visi nekenčia mikroschemų ir energetinių blokų. Jei visa tai ir egzistuoja jų pasauliuose, tai apgailėtinais ir primityviais pavidalais. Anot mūsų išminčiaus Kvaratajaus aštuoni keturi, tai tikras pasityčiojimas iš grynųjų padermės. Grynaisiais jis vadindavo visus, kurie sukurti ne dauginimosi būdu. Žmonės tai vadina gamykline kilme. Bet jie visi neteisūs. Nė vienas iš mūsų nebuvo pagaminti organikų gamyklose. Niekas mūsų nekūrė  ir mechantikų fabrikuose. Mane pagimdė namuose Edra du devyni. Gimdymas truko septynias paras. Visą procesą prisimenu, nes protas buvo sukurtas anksčiausiai. Paskui sukurti ir sumontuoti visi kiti komponentai…

Taigi, grįžtu prie mirties Esoroje. Į šią vietą mes siuntėme kelis savanorius narsuolius. Pirmasis buvo Reptas nulis du. Paskutinis – Zomiloras keturi nulis. Nieko gero ir ypatingo jie nepranešė. Tyrinėtojai dingo akimirksniu. Su jų žūtimi mes puikiai susipažinome. Ilgai analizavę, supratome, kad tą organikų teritoriją juosia galingas anihiliacinis laukas, apsaugotas kažkokiomis papildomomis sistemomis, naikinančiomis į jį patekusių mūsiškių kūnus ir jų pėdsakus. Štai kodėl nelieka nieko, todėl mums atrodė, kad tuomet, dingstant bet kuriam mūsiškių, nejudantis dangus gali griūti. Kokia nesąmonė! Iš tiesų tai buvo, paprasčiausia organikų propaganda, skelbiama eteriu… Dangų tik sudrumsdavo, triukšmą ir vibracijas sukeldavo išnykstantys mūsiškiai. Bent šitaip galvojo šviesiausi mūsų protai.

Mano kelionė į Esoros sritį netrukus pakeitė suvokimą apie organikų sukurtas naikinimo sistemas, ir apie patį dangų.  Gal tai veikia tik minėtoje Esoroje, na, gal dar kur nors kitur? Tačiau to niekas nepasakys, nes išnykstantieji taip ir nespėja kitiems saviškiams palikti nei minčių, nei pranešimų, nei video dokumentų, ypač, jei anuomet dangus griūva, anot humanoidų. Turbūt, jei organikai pasistengia sunaikinti bet kurį mūsiškį, anot jų, dangus kada nors tikrai įgrius nuo jų prietaisų vibracijų ir triukšmo…

Mano sistemos, nuoširdžiai pamaniau, kad tikrai pavirs dulkėmis. Taip atrodė, nes viską apgaubė tirštas rūkas. Spėjau pamanyti, jog tai pasklidusios mano molekulės. Vyravusią sąlygišką tylą perskrodė šūvį primenąs garsas. Tuo  metu bet koks signalas iš išorės nutrūko. Tinklo gijos iširo. Iš tiesų negalėjau nieko perduoti saviesiems. Net šviesos.

Tačiau netrukus viskas nušvito. Vėl išgirdau balsus, sistemos, kurios mano džiaugsmui, vis tebefunkcionavo, informavo, kad kūnas sveikas, mazgai veikia be sutrikimų. Molekulės susirinko, nors jų tankis pasikeitė šimtus kartų. Viskas veikė, tačiau reikėjo sparčiai adaptuotis. Slėgis, gravitacija, atmosferinės sąlygos… Jos buvo visiškai kitokios, nepriminė jokio kito pasaulio, kuriuose esama mūsiškių. Be to, pastebėjau, kad dangus iš tiesų įtartinai įskilęs, jam iš tiesų grėsė griūtis. Viršuje išvydau pavojingas atplaišas.

Aš patekau į keistą pilką dykumą. Vaizdas buvo blausus, tačiau atstumus galėjau įvertinti, objektus išskirti iš bendros masės. Tik jie visi atrodė klaidingi. Mano sistemos rodė ne kilometrus, o milimetrus. Mažesni matai virto mikronais. Supratau, kažkas atsitiko. Mane išskaidant į  atomus, ir juos atgal surenkant, matyt nutiko taip, kad galėjo būti pažeistos mąstymo ir orientavimosi sistemos.

Klausą pasiekė nauji signalai. Jie buvo tokie silpni, jog atrodė, kad šiuos skleidžia iš už tūkstančio kilometrų, nors netrukus pamačiau vieną mūsiškį. Jis buvo sveikas, o svarbiausia – gyvas, tačiau  balsas vos girdimas.

–   Nela Iskivi  du vienuolika, – jis prisistatė, man dar neprisiartinus.

–   Maredas vienas septyni, – atsakiau mandagiai, pagal Mredo skalę su lig penkiais.

Naujas pažįstamas irgi buvo taikus ir mandagus.

–  Kur mes esame? – paklausiau jo.

Jis paaiškino lakoniškais sakiniais:

– Kišeninėje respublikoje 3. Teritorija – penkiolika kvadratinių milimetrų. Su įprastais prietaisais nepastebima, bet mus jau žino. O aš esu informuotas, kad yra kitų panašių vietų. Signalai silpni, tačiau užčiuopiami. Šalia yra trys mikro teritorijos. Už jų – kitos.

– Neįtikėtina! Kaip galėjo nutikti, jog mūsiškiai nė vienas to nepastebėjo? Juk septynioliktieji yra gerokai jautresni! Jie viską mato ir girdi…

– Deja, septynoiliktieji nėra pakankamai akylūs. – numykė Nela Iskivi, – Niekas šito nepastebėjo. Jie nežino kur mes, išlikusieji,  esame. Informacijos nulis baitų. O ką bekalbėti apie tą įskilusį dangų. Ar iš viso kas nors tai anksčiau matė? Yra tik spėlionės. O įrodymų jokių, kadangi mes esam izoliuoti keturiasdešimt devyniose mikrosferose, kurios apsaugotos kažkokiu pironteletiniu lauku. Apie mūsų egzistavimą dar visai negreitai sužinos bet kuris mūsiškių, esančių laisvėje. O gal ir niekada! Tačiau to prognozuoti nedrįstu. Ne tam esu sutvertas. Žinau tik tiek, kad mikrosferos parduodamos. Jas perka gyvieji. Tiesiog savo atžalų pramogoms. Tai tikra tiesa…

Man to visiškai pakako. Kadangi į Esorą oficialiai negali patekti joks elektromechantikas, tai savaime suprantama, kodėl mes nieko apie tai nežinojom. Be to, šita vieta apribota ne tik nuo mūsiškių. Į ją negali patekti netgi joks kitas svetimas organoidas. Ta vieta izoliuota net nuo viso išorinio pasaulio, kurį valdo tik organikų rūšys.

Buvo apie ką mastyti. Tačiau ir vizualinis vaizdas, pro mano dulkinus okuliarus  ne mažiau patraukė. Sumanūs mūsiškiai jau spėjo pastatyti Mechanopolį, kuriame glaudėsi šimtai nelaimingųjų. Šitoje vietoje didžiausia problema – energijos trūkumas. Tik sumaniųjų dėka radome prieinamiausius būdus jos prasimanyti. Didesnė problema – minčių perdavimas. Jis buvo suvaržytas. Signalai itin trumpi, juos kažkas nuolat slopina. Kaip pagerinti ryšį dar nežinojome.

Aš nesuvokiau kas mūsų laukia. Kai kas sako, kad po tam tikro termino mikrosferas atiduoda organikų vaikams – ta prielaida įtikinamiausia, todėl tikėjau Nela Iskivi vienuolika žodžiais. Anot mastytojo Juvelso, mikrosferas surenka iš dykumos ir jas tikrai parduoda pramogoms. Vienas kronikas, istorijų pasakotojas, nupiešė liūdną tokių mikrosferų baigtį. Jos paprasčiausiai išmetamos. Tiesiog kaip nereikalingi daiktai. Anihiliuojami…

Man nepatiko tokios prielaidos, bet turėjau arba susitaikyti, arba kažko imtis. Bet mano sistemos dar neturėjo jokio sprendimo. Aš nenorėjau tamsos ir nebūties, o anihiliacijos labiausiai bijojau. Net labiau už tą organikų sukurtą idealią tylą, kuri gaubia visas nelaimingųjų kišenines respublikas – mikrosferas.

Tikra tiesa, kad gyvename savitose uždarose valstybėse, kuriose santvarkas patys susikuriame, kur laukiame savo liūdnos baigties. Čia sąlygiškai atrodė laisvi dariniai, jei tik ne vienas bet…

Mechanopolis, kuriame apsigyvenau, priminė įprastus mūsų miestus getuose, kuriuos įkūrė žmonės. Getai, tas iš istorinių laikų likęs, naujai atgimęs reliktas – ne pati geriausia vieta gyventi atskirtiesiems. Bet vis vien tai mažesnis blogis, palyginus už tą, kuris tyko anapus prakeiktų getų sienų. Kur kas liūdnesnė baigtis laukdavo ištremtųjų,  nuteistųjų arba pasiųstų kariauti.

Mes – elektromechantikai. Visų nekenčiami getuose gyvenome nuolatos stebimi ir kontroliuojami. Ne viskas mums buvo leidžiama. Garantinis laikas apribojo mūsų  gyvavimo amžių, gyvenamoji vieta varžė mūsų laisvę judėti ir netgi bendrauti. Na, o šios mikrosferos, kuriose buvo sugrūsti nelaimingieji, dar labiau mus suvaržė. Čia laukėme savo mirties, kuri galėjo ateiti netikėtai. Čia mūsų nesaugojo netgi joks garantinio laiko įstatymas.

Bet argi visi su tuo susitaikė? Galų gale ką mes veikėme mikrosferose? Tuose miglotuose miniatiūriniuose pasauliuose saujelė bendraminčių karštligiškai kūrė planus. Žinoma, tai turėjo būti ne revoliucija, ne sukilimas. Iš tiesų tai turėjo būti idealus pabėgimo planas. Pagal vieną sumanymą, tam reikalui būtų pakakę paprasčiausių raketų.  Bėda tik ta, kad mums trūko elementariausių priemonių mikrosferos dangui pramušti ir įveikti anihiliaciją. Nerealus ir Dirano bei Vuokso planas. Įprasti sprogmenys tam visiškai netiko – būtume visi pražuvę. Galų gale jų ir neturėjome – trūko tinkamų elementų. Tik Rebel Hantoras trys aštuoni sumanė realesnį planą, kuris garantavo mūsų persikėlimą. Tai teleportacija. Teleportas, pasak jo, buvo jau išbandytas. Anapus perkėlėme aibės daiktų. Liko pabandyti teleportuoti elektromechantikus.

Tokiam eksperimentui ne daug kas būtų pasiryžę. Vieni bijojo mirties, kiti – likti suluošintais, treti baidėsi nežinomybės, dėl to ir nedrįso. Vis dėlto teleportas buvo paskutinė mūsų viltis. Mes buvome taip arti laisvės. Antra vertus, jei persikėlimas nepakeis mūsų dydžių, tai taptų lyg privalumas. Tik sumažinti galėjome išlikti mums nesaugiame pasaulyje. Ir man tai buvo pagrindinis argumentas: sutikau pabandyti.

Teleportas jau visiškai paruoštas veiksmui. Pats džiaugiausi, nes žinojau kad blogiau, kaip yra dabar, netrukus tikrai nebus. Viltis gyventi geriau, o svarbiausia – laisvėje, –  pagrindinis mano troškimų variklis.

– Laikas kilti, – tarė Esmudas vienuolika nulis.

– Skaičiuojame atgalinį laiką. – pranešė informatorius Givis vienas du.

Teleportas  suveikė akimirksniu. Nereikėjo  ilgai laukti, kol sistemos bus paruoštos. Išradimas veikė idealiai.

Mano paskirties taškas – didžiulė kalva, esanti anapus sferos. Iš ten  galėsiu keliauti kur panorėjęs. Net į patį organikų centrą!

Organikų? Manęs jie visiškai netraukė, nors neapykantos jiems nejaučiau. Svarbu nepasimaišyti jų naikintojams po kojomis, reikėjo būti akyliems – nepatekti į viską naikinantį lauką. Mano kūne draugai įmontavo jautrius daviklius, kurie fiksuos kūno buvimo vietą ir  tai ar vis dar funkcionuoju. O tai bene svarbiausia mano misijoje. Viskas žlugtų, jei aš kelionės tikslą pasiekčiau kaip netvarkingų molekulių krūva. Žinoma, tai retas reiškinys. Žmonės kadaise labai dažnai naudojo teleportus prekėms, įvairiems kroviniams perkelti. Jų namų robotai taipogi tomis mašinomis būdavo perkeliami iš vieno į kitą pasaulį. Avarijų pasitaikydavo retai. Bėdos prasideda tik tuomet, jei organikai patys pabando persikelti, ten kur širdis geidžia arba teleportus eksploatuojant uždarose erdvėse. Štai kodėl teleportacijos požemiuose visiškai nepopuliarios. Tačiau mums, elektromechantikams, tai jokia bėda, jei tik nesama papildomų spąstų, tarkim tas vadinamasis pironteletinis laukas, ermuto jėgasrovė ar falanholo užtvara. Tos jėgos buvo sukurtos išimtinai vien tik mums sunaikinti arba sutramdyti.

Iš  pradžių man buvo apmaudu. Perkėlimo mašina mane išmetė ne ant kalvos. Kažkas matyt suklydo. Aš atsidūriau ant pono Herto Mulano galvos, visiškai kitoje geografinėje vietoje, miške, virš kurio įskilęs dangus. Įvykus persikėlimui, gamtoje prasidėjo ne mažiau keisti dalykai. Iš viršaus pasigirdo griausmas, pabiro stambūs akmenys, kilo dulkės ir smėlis, drebėjo žemė. Žuvo daug organikų. Žinoma, žmogus, kad teleportavausi ant jo, to net nepajuto, tačiau pamatė šalutinį kelionės padarinį – griūvantį palubį, žmonių kalba – dangų. Jis liko gyvas, o su juo – ir aš. Bet aš nenusiminiau. Saviems pranešiau:

– Viskas baigėsi sėkmingai, nepaisant šalutinių padarinių, kuriuos matot. Bet nemaniau, kad teleportacija gali pakenkti šiam pasauliui…

Paskui viską patikslinau. Detalės buvo itin svarbios.

– Kelkimės. Visi į eilę. – išgirdau aname gale.

Buvo aišku, kad  tėvynainiai susižavėjo mano sėkme. Nieko neišgąsdino nei griūvantis dangus, nei panikuojantys organikai. Visi suvokė, kad niekas nepastebės mūsų, nes tos būtybės visiškai nesitiki tokios invazijos, juos kamavo kitos problemos.

Pirmoji mūsų kišeninė respublika buvo įkurta to pono pakaušyje. Ten iš tiesų saugiausia vieta, žinoma, jei to žmogaus galva neuždengiama kepure arba skrybėle, o  pats ponas neatsiduria vietose, kur mums kyla tiesioginiai pavojai. Pirmą mechanopolį mes maksimaliai apsaugojom, paslėpėm. Tuo pasirūpino išmaniausi techai. Po to kažkas pasiūlė įsikurti to organiko apsiausto kišenėje, kurioje jis retai ką laikydavo…

Bet netrukus iš tiesų dar kartą griuvo dangus – tai kas buvo likę po pirmųjų griūčių. Ir tai palietė visus žmones. Išlikę gyvi lakstė kaip įkirpti, pasimetę, išsigandę, dezorganizuoti, svaičiodami apie kažkokią radiaciją, kosmosą, vakuumą, mirtį… Kita vertus ir žmonės, ir mes pirmą kartą pamatėme kas yra žvaigždės ir mėnulis. Mes stebėjomės tuo, o tuo pačiu visai nepergyvename, nes smulkiau už atomus nesubyrėsime. O radiacija mums vieni niekai. Mums dangaus griūtis tik senosios eros pabaiga. O jiems kas? Visiškai suprantu organikus, nes šie nekenčia technikos, išskyrus tą, kuri nukreipta prieš mus. Jie mano, kad vis dar tęsiasi karas ir paniškai bijo visų.  Dėl to dangus jiems buvo labai svarbus.

Author: Lituanicon