Greta Anisimenko

I

Aš esu Mijus. Istorijos, kurią skaitote – neišgalvojau.

Gimiau Londone, bet vis dar kalbu ir galvoju lietuviškai, kadangi taip su manimi visada bendravo mama. Aš atsiskyrėlis, nepritampantis prie kitų. Nesidomiu niekuo, kas mane supa, tačiau daug skaitau ir rašau. Deja, mano užrašų niekas nespausdina.

Kai buvau jaunesnis, rašiau apie viską, kas tik šaudavo į galvą. Išsigalvodavau faktus, pildavau melą popieriuje ir nieko nebijojau. Tačiau tos temos manęs visiškai nedomino.

II

Pradėsiu nuo to, kad visi dalyviai Dangospektre kartu vysto techniškai tobulą ir visažinį intelekto prototipą. Su manimi gyvenantys intelektai kasdien plukdina mane į darbą žuvies fabrike. Priklausau žemiausiajai kriptozoologų tyrėjų grupei. Gaunu instrukciją, kaip pjaustyti mirusių, šaltų žuvų lavonus. Jų gabalus dedu į specialius, permatomo skysčio pripildytus indus, kurie siunčiami tolimesnėms ekspertizėms. Žuviena čia jau seniai nebevalgoma, o naudojama įvairiems vandens pokyčių tyrimams atlikti. Stengiuosi dirbti lėčiau ir geriau. Pagrindinis mano tikslas – tai darbas su savimi.

Paskui mane gabena namo. Bandau nekreipti dėmesio į vidinius išgyvenimus. Jaučiu, kad kūnas ėmė man trukdyti. Turbūt iš manęs bus likusi tik sąmonė. Sėdžiu garsui nepralaidžioje kameroje, atskirtas nuo kitų ir pro iliuminatorių stebiu vandens judėjimą amžinoje naktyje. Intelektai nusprendė, kad kiti asmenys mane sekina – savo žmogiškumą išdalinu nenaudingais tikslais. Jau kurį laiką nemačiau nei kaip atrodo jie patys, nei kartu su manimi atkeliavę žmonės. Tiesą pasakius, nežinau, ar jie iš viso gyvi. Dažnai pagalvoju, koks likimas ištiko mano motiną.

Čia nėra oro – aplink tik vanduo. Jis atsparus cheminėms medžiagoms, todėl mūsų imunitetai negali susinaikinti, natūraliai daugintis ar susirgti nepagydomomis ligomis. Stotis nestovi vietoje: ji juda lėtai, kad nekliudytų būtybių, plaukiančių aplink. Jau daug metų niekas nenukentėjo nuo agresyvių padarų, esančių už sienų, kurios mus nuo jų skiria. Manoma, jog šie hipotetiniai sutvėrimai primena didžiąsias žuvis, seniai gyvenusias giliuosiuose vandenyse. Mokslininkus domina jų protai. Prieš kelis šimtus metų, viena iš kosmoso vandens būtybių buvo sumedžiota. Laivui su tyrėjų grupe plaukiant link sugrįžimo vartų, buvo užfiksuotas laivo susidūrimas su milžiniško dydžio gyvu organizmu, kuris rėždamasis į laivą, ištrynė surinktus įrodymus.

III

Prisipažinsiu: psichiatrinėje man patiko. Turėjau kelis draugus. Net ir prižiūrėtojai buvo šaunūs kompanionai. Kartu lošdavome žaidimus iš kortų. Jie juokdavosi iš mūsų, tarsi iš savo geriausių bičiulių geltonomis, didelėmis šypsenomis ir sakydavo, jog nenori, kad mus kada nors iš čia išleistų.

Dienų dienas skaitydavau knygas. Kvosdavau slaugytojas pasakyti, nuo ko gydomas kiekvienas iš mūsų. Piliulės, kurias gėrėme, niekuo nesiskyrė. Tačiau ir kvailiui buvo aišku, kad ne visi čia esantys – išprotėję ar nukvaišę taip, kaip tie, kurie leido dienas tramdomuosiuose, prirakinti prie lovų.

Tabletes rydavau vietoje maisto: visas, kokias tik duodavo, ir kokias rasdavau, paslėptas kitų bepročių. Daug miegodavau, bet visada jaučiausi išsekęs ir alkanas. Psichoterapija nedavė jokios naudos. Mano daktaras pavargo klausytis sapaliojimų, kurie sukosi man ant liežuvio galo. Per paskutinį seansą jis maloniai pranešė, kad mano vieta ne beprotnamyje, o kosmose. Aš jam mirktelėjau ir nusišypsojau.

IV

Tie, kurie nebuvo visiškai išprotėję, pasižymėjo polinkiu į menus. Aš taip pat priklausiau jų grupei. Frajarno psichiatrinė neturėjo vizualinių meno kūrinių, todėl mes nesireiškėme kaip menininkai ir negalėjome pasveikti. Visi su manimi sutiko.

Įtikinau prižiūrėtojus ir vadovybę ateiti pasiklausyti mano agitacinės kalbos apie remonto darbus palėpėje. Pradėjau jaudindamasis, tirtančiu balsu, tačiau užsidegęs. Pasiūliau imti ir nutapyti Mikelandželo „Paskutiniojo teismo“ kopiją taip, kaip išeis, visiškai nesistengiant. Ilgai nesvarstę, vadovai leido mums įsirengti iškreiptos formos Siksto koplyčią. Pagrindinė sąlyga: ją įkūrę – privalėsime joje melstis. Vaikinai juokėsi, bet džiaugėsi turėsią atokią vietą susibūrimams.

Darbams įpusėjus, susiliejau su mėlyna dangaus spalva, įvairių storių ir šiurkštumo teptukais, besiraitančiais kolegų kūnais, užverstais į viršų kaklais ir galvomis. Po kelių mėnesių, Frajarne turėjome šlykščiausią Mikelandželo tapybos kopiją, bet nė vienas šio fakto nepaisėme. Didžiavomės taip, lyg lubos būtų iš tikrųjų puoštos gražiausiomis pasaulyje freskomis. Tai buvo mūsų dieviškoji rezidencija, ir visi tuo šventai tikėjome.

V

Gulėjau ant grindų ir apžiūrėjau į nupieštą dangų. Vakar baigėme tapyti paskutinę freską ir čia tebekvepėjo dažais. Svaigau nuo kvapo ir savo kūno menkumo, matydamas didžiules dievų figūras ant lubų. Matyt, buvau taip išsekęs nuo bado, kad nė nepajutau kaip užsnūdau. Išgėręs naujai paskirtas tabletes, ištirpau begalinėje ramybėje.

Mane pažadino staigus, sunkus, duslus bumbtelėjimas. Užuodžiau dūmus. Kūnas sustingo. Plačiai atsimerkusios akys pamatė, kad viskas sudeginta, sugriauta iki betoninių šiukšlių. Negalėjau prisiminti, kas įvyko. Pažvelgiau į dangiškąjį stebuklą ir nepatikėjau tuo, ką išvydau.

Atsikvošėjęs, supratau, kad čia buvo daugiau žmonių. Kampuose slėpėsi išsigandusios slaugytojos, keli mano draugai ir prižiūrėtojai. Jie galvojo, kad guliu miręs, todėl niekas nesiteikė patraukti manęs į atokesnę vietą. Personalas prasitarė, kad pagaliau man paskirti migdomieji suveikė ir aš išsijungiau. Pasak jų, nemiegojau du mėnesius: visą laiką kažką rašiau savo užrašuose.

Lubos buvo sunaikintos. Iš jų nieko nebeliko. Atrodė, kad kažkas nukėlė piešinį su visu kupolu, o stogas su „Paskutiniuoju teismu“ – išnyko, lyg niekada ir nebuvęs. Dabar mūsų danguje matėsi tik metalinis, milžiniško meliono formos daiktas, primenantis nespėtą nudažyti lėktuvą. Jame žiojėjo sidabro spalvos lūpos – tai atsidarančios, tai užsiveriančios. Vakuuminiame tarpe tarp išorės ir mažos, gal vieno kvadratinio metro patalpos viduje, spraigėsi blykčiojanti šviesa.

Sėdėjome, nerimastingai aptarinėdami, kas įvyko. Dauguma galvojo, kad žemę supurtė stiprus drebėjimas. Prisislinkęs prižiūrėtojas man padavė apdegusi dienoraštį. Paklausiau jo, kodėl jis suodinas ir apdraskytas. Tamsiaodis papasakojo, kad mano palatos draugas padegėjas sukėlė psichiatrinėje gaisrą, cigarete padegęs savo čiužinį, po to – kitos palatos lovas ir taip toliau. Kurį laiką niekas ugnies nepastebėjo. Keršytojas iki paskutinės minutės šaukė, kad perskaitė viską, kas užrašyta mano sąsiuvinyje. Išsprogusiomis akimis klykė, kad tai paskutinė žmonijos diena, ir kad šiandien dangus – grius. Nors liepsnos jau buvo apėmusios visą palatą, ilgarankiui prižiūrėtojui pavyko išplėšti užrašus jam iš svylančių rankų. Pastatas skendėjo liepsnose. Išsigandę skylančių po kojomis grindų, žmonės išsilakstė po visą beprotnamį. Kai kurie laiptais pakilo į koplyčią.

Darėsi nebepakeliamai karšta, deguonies kiekis mažėjo, svaigo galva. Nebebuvo ryšio, interneto, turimi susisiekimo prietaisai neveikė. Staiga mane užplūdo prisiminimai. Jie smogė taip, kad suklupau ant kelių. Aš prisiminiau… Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau oro. „O, Dieve…“ – ištariau ir likau išsižiojęs, lyg norėdamas kažką sakyti toliau.

VI

Prieš kurį laiką nusprendžiau rašyti tik sau. Braukydamas rašikliu, primarginau pirmąjį sąsiuvinio puslapį. Po to, dar vieną.

Beprotnamyje nebuvome visiškai atskirti nuo pasaulio. Vienas kolega man pasakė, kad jo laiškų draugas iš Lietuvos pasiūlė sukurti trumpą fantastinį tekstą ir išsiųsti jį įvertinti komisijai. Jis džiūgavo, visiems pasakojo rašysiąs nepaprastą kosminę odisėją, tačiau jo entuziazmas blėso ir vieną dieną jis visa tai pamiršo. Tačiau man tai niekaip neišėjo iš galvos. Mąsčiau apie temą, dėliojau siužetinę liniją ir ant lapo užrašiau teksto pavadinimą – Dangospektras.

VII

Mes visi buvome apimti baimės. Beprotišką karštį koplyčioje keitė šaltis ir drėgmė. Šimtai elektrinių pjūklų virš mūsų galvų bandė perpjauti titano luitą. Buvo aišku, kad patalpoje buvome ne vieninteliai mąstantys padarai. Viršuje esantiems niekaip nepavyko prasibrauti į Frajarną.

Netikėtai metalinės lūpos prasivėrė. Iš ten krito balta, akinanti šviesa. Patrauklus žmogus, apsisiautęs gydytojo chalatu, tykiai nusileido į patį patalpos centrą.

– Labas vakaras, žmonės.

Visi tylėjome, lyg netikėdami šia nesąmone. Jis tęsė:

– Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad mūsų laivas nusileido Čiurč Stryto gatvėje, Edmontone, Šiaurės Londone. Koordinates patikrinome kelis šimtus kartų.

Visi jam linktelėjome, lyg susitarę. Adresas buvo teisingas.

– Visa tai, ką dabar matote, jums gali pasirodyti neįtikima. Tačiau patikėkite. Atskridome pas jus dėl vieno dalyko, kuris mus domina jau ilgą laiką… Tiesa, įvyko šiokių tokių nesklandumų… – Atsiduso. – Ar tu esi Mijus? – Kreipėsi į mane vyras.

– Taip… – Tyliai atsakiau sutrikęs.

– Gerai, bet apie tai pasikalbėsime vėliau. Akivaizdu: jūs esate žmonės, mes – ne, tiesiog atrodome taip pat, kaip ir jūs. Mūsų protinės galios pralenkia visus Žemės planetoje sukurtus laimėjimus. Nuo jūsų skiriamės tuo, kad smegenyse kaupiame kokybišką informaciją, kuri yra filtruojama ir pritaikoma visatos gerovei kurti. Mijau, sakyk, ar teko ką nors girdėti apie Dangospektro projektą? – pakėlęs antakius įsmeigė į mane tiriamą žvilgsnį.

– Nežinau… Girdėjęs nesu, – nedrąsiai numykiau, – bet manau, kad galbūt esu apie jį rašęs…

VIII

Mano dienoraštis, pagautas smarkaus oro gūsio, priskrisdęs, lyg turėdamas sparnus, puslapis po puslapio, vertėsi baltai apsirengusiam vyrui prieš veidą. Jis akimis rijo kiekvieną jame užrašytą žodį. Daktaras, nesulaukdamas akimirkos, kada tęsių savo kalbą, jau nebe taip oficialiai pasakė:

– Ne tik Mijaus, bet ir jūsų visų laukia geresnis gyvenimas, nei šis, kurį gyvenote iki šiol. Dangospektras – tai projektas, egzistuojantis jau tūkstančius metų. Jis visada buvo paralelus Žemei. Žinoma, abiejų pusių mokslininkai nuolatos bendradarbiavo ir suteikė mums teisę stebėti žmonijos evoliuciją. Deja, paskutinįjį šimtą metų, pasaulis ėmė regresuoti, o žmonės nustojo mąstyti ir kurti. Visa tai susiplakė į chaosą: nė vienas nebežinojo, kaip gyventi ir priėminėti sprendimus. Juk viską už žmones atliko kompiuterinės programos, įdiegtos jų turimuose įrenginiuose! Galite lengvai nuspėti, jog mus dominanti sritis – tai savotiškas, unikalus mąstymas, kuriuo pasižymi tikrai ne visi individai. Deja, visi jie – jau seniai mirę. Su jais niekada neužmezgėme ryšio, kadangi dar nebuvome sukūrę laivo, galinčio saugiai prisiartinti prie Žemės ir nusileisti visiškai nepastebėtas. Po kelių dešimtmečių – Eureka! – atsitrenkėme į Londono psicitrinės ligoninės kupolą, po kuriuo, mūsų laimei, gyveno pats jauniausias stebimas objektas – pranašas Mijus. Mus ne juokais išgąsdino, kad laivui sunaikinus nusileidimo pagrindą, Mijaus netekome kaip ir visų kitų, gyvenusių iki jo. Laimei, per laivo dugne įtaisytas kameras pamatėme jį ramiai miegantį ant grindų. Visi jūs, esantys čia, buvote išsigandę gaisro, kurį sukėlė beprotis, apsišaukęs Dangospektro apaštalu. Turiu sutikti, kad Mijus – nepaprastas, išskirtinis rašytojas, ir tikrai būtų laimėjęs fantastinės novelės konkursą, kuriame ketino dalyvauti…. Mus itin domina jo dienoraštis. Jame iki smulkmenų papasakota, kas yra Dangospektras. Neapsirikta nė vienu užrašytu sakiniu. Tiesa, Mijaus istorija – neturi pabaigos. Niekam ne paslaptis, kad jis prašydavo slaugytojų tuščių lapų, įsegti į savo dienoraštį, o rašydamas pasinerdavo į transą. Šįryt, kai jis norėjo parašyti kaip viskas baigsis, tuščių lapų nebebuvo. Mijus buvo apsvaigęs nuo migdomųjų ir užsnūdo ant koplyčios grindų. Dar prieš užmigdamas, pasakė sau, kad nubudęs, būtinai nusileis į apačią paprašyti popieriaus… Deja, nesuspėjo… – Nutilo vyras, ir atsidusęs, tęsė:

– Mijau, perkeltas pas mus – iš karto tapsi intelektu. Mūsų laivas atvyko tavęs pasiimti, bet buvo pernelyg sunkus, kad išsilaikytų ore ant Žemės paviršiaus. Būtume ištraukę tave iš kilusio gaisro… Nutūpus ant stogo, viskas ėmė garmėti į vidų link branduolio. Negalėjome suvaldyti fizinių dėsnių. Planetoje kilo sprogimai, drebėjimai, jūros ir vandenynai išsiliejo. Abejojame, jog išliko gyvų. Galima teigti, kad be čia esančiųjų, pasaulyje daugiau nieko nebėra.

Klausiausi, tačiau jaučiausi apspangęs ir atrodė, kad sapnuoju. Nežinojau, ar tai, ką kalba daktaras, galiu laikyti tiesa, ar turėčiau stengtis pabusti.

IX

Dabar suprantu, kad tądien išgyventą utopiją jau buvau užrašęs savo dienoraščio paskutiniuose puslapiuose… Visi koplyčioje buvę žmonės mane smerkė, bet nieks nekalbėjo.

Dar kurį visi laiką stovėjome tyloje. Tada mus visus įkėlė į laivą ir išskyrė. Niekas nesipriešino. Taip mes palikome Žemę.

Pabudau gražiame, baltame Dangospektro kosminės stoties kambaryje. Pro didžiulį langą mačiau žybsinčias, greitai skriejančias ir fejerverkus primenančias žvaigždes. Šypsojausi, galvodamas apie mamą, kuri manimi didžiuotųsi, jei tik būtų šalia. Jaučiausi dėkingas jai ir visai visatai.

Neseniai mus pasiekė žinia, kad Žemėje tebeegzistuoja gyvybė. Ten esantys žmonės mano, kad išsigelbėjo… Tačiau viskas susiklostys taip, kaip užrašysiu savo dienoraštyje. Kol kas suteikiu jiems progą gyventi ir sukurti ką nors daugiau, nei lėmiau aš.