Saulės peiliu jis skrodžia dangų


Tomas Jackūnas

Randuoti išminčiaus pirštai sudilgsėjo, kai kažkas žengė į jo valdas. Pamiršęs senatvę, jis išbėgo į lauką pažiūrėti, gal tironas pagaliau bus atvykęs pasitikti savo paskutiniosios?

Ir išties maža figūra šokinėjo juodo žirgo balne, ilgame kelyje nuo vartų iki rūmų. Jo povyzoje nebebuvo tvirtumo ir puikybės, jis šuoliavo lyg bėgtų nuo kažko baisaus. Bet tai buvo jis – su niekuo nesumaišysi. Raiteliui priartėjus, išminčius tarė:

– Ar tik ne Ptahionas penktasis atvyksta pas mane, senąjį Salezarą?

Imperatorius nulipo nuo arklio ir pamušęs per gyvulio pasturgalį paleido jį į laisvę. Keturkojis dvejojo, vis grįždavo atgal, bet dar kelis kartus paragintas, nušuoliavo atgal per tuščią dykynę, kur pilki debesys ir pilkas akmuo po kojomis susiliejo į viena. Atvykėlis ilgai stebėjo savo kompanioną, paskutinį turtą pasaulyje, jį paliekant. Dabar jis iš tiesų nebeturėjo ko prarasti.

Jis nusiėmė raitelio pirštines, nusibraukė dulkes, priėjo arčiau išminčiaus ir atsistojo laiptų papėdėje. Jo išraiška buvo sumišusi ir neperskaitoma.

– Atvyksti iš karto po to, kai Lamnaras nuvertė tave nuo sosto, atėmė tavo armijas ir ištrėmė iš imperijos?

Svečio veidą perkreipė nuodinga tūžmastis:

– Aš ateinu pas tave savo noru, o tu man akis draskai.

– Aš seniai tavęs laukiu, imperatoriau, – nukirto Salezaras ir nusišypsojo. – Dovanok man už nekantrumą.

Atvykėlis sunerimo, nes tai buvo nuoširdi šypsena. „Kodėl jis toks patenkintas, tas prakeiktas senis?“ Atrodė, kad pastaruoju metu visi turėjo kuo džiaugtis, ypač jo priešininkai. Visi, tik ne jis pats.

– Tu esi žaltys, Salezarai Raižytojau, – paskelbė imperatorius žengdamas ant laiptų, kur stovėjo jo pašnekovas. Išminčiaus mina išgaravo. Jis apsisuko ir ėmė lipti aukštyn:

– Dabar nesvarbu, kas aš toks. Svarbu, kad tu pagaliau atsimerkei.

– Atsimerkiau, ar apakau? – Paklausė Ptahionas savęs, įtariai žvelgdamas aukštyn į savo būsimą mirties vietą.

Laiptai vedė į skurdžius akmeninius rūmus prisišliejusius prie kalno šlaito. Jų sienos buvo grublėtos ir tuščios, be ornamentų ar langų. Palyginti su Širdies rūmais, tai buvo urvas, o ne rezidencija.

Išminčius atsiraitojo rankovę ir atidengė kažkokius randus, simbolius ant dilbių. Dviem pirštais ėmė lėtai braukti per juos. Tuo pačiu metu, grublėta siena pradėjo judėti ir joje atsivėrė skylė, tarsi tunelis į olą. Vos jis atkėlė pirštus nuo randų, siena sustojo, palikdama juodą žiojinčią skylę, kur lėtai sėdo dulkės.

– Atėjai tokį kelią, imperatoriau. Ar žengsi paskutinį žingsnį? Ar ištaisysi senas klaidas ir išgelbėsi savo imperiją?

Ptahionas prisiminė savo priešus, ištisas dekadas nesibaigiančius karus, nualintą žemę, žuvusius žmones ir raupus, siaučiančius tarp alkanųjų. Reikėjo atpirkti klaidas tironų, drįsusių pasipriešinti imperijai ir sudrumstusius jos ramybę. Jis, paskutinis Rebatas, ketino aukoti gyvybę. Lamnaras ir kiti jo priešai visgi pasiekė savo.

Bet ar tikrai gera mintis buvo mirti čia? Šioje blogio irštvoje? Jis nenorėjo lįsti į tą tamsą. Jis vis turėjo sau priminti, kad jau pralaimėjo, jau neteko visko, ką turėjo, ir tai buvo paskutinė viltis, kad ir kokia apgailėtina.

Jis įėjo į vidų.

Ten, už kampo, pasitiko prieblanda ir daugybė išsišakojančių užkaborių. Šeimininkas pagriebė taukinę lempą nuo kablio šalimais ir nekantraudamas pasuko į vieną iš juodųjų tunelių. Ptahionas sudrebėjo – koridoriais vaikščiojo šaltis – ir nusekė paskui.

Praėję kelis labirintiškus posūkius, vyrai išėjo į nedidelę salę, kurioje trenkė saldžia geležimi. Tamsios grindys ir sienos buvo nusėtos dėmių sluoksniais. Seniausi, vos matomi pėdsakai buvo oranžiniai, juos dengė dideli tamsiai rudi lopai, o ant jų tarsi teptuku užšlakstyti rausvesni atspalviai.

Salės viduryje prie lubų ir grindų buvo pritvirtintos įvairios konstrukcijos: grotos, strypai ir grandinės. Palei sienas rikiavosi stalai ir dėžės, ant kurių gulėjo eilės metalinių įrankių raižymui.

– Štai čia mes gelbėsim pasaulį, – tarė išminčius. Tada jis atsuko šviesą į svečią ir… įsižiūrėjo į jį.

– Ką? Kas yra?

– Matau, kad tu abejoji, imperatoriau. Aš suprantu. Aš irgi nesu to niekada daręs.

– Aš tuoj mirsiu, prakeiktas seni, – atsakė jis, suerzintas to protingo tono, to dalinimosi išmintimi, neva jis būtų prašęs pagalbos.

– Bet vardan ko? Vardan ko?! Imperatoriau, tu ne šiaip mirsi. Tu išgelbėsi pasaulį! Nugalėsi raupus, badą ir sustabdysi žmonių rietenas. Argi ne to tu siekei šitiek metų?

Svečias vėl susiraukė:

– Aš tokių kaip tu mačiau šimtus. Tu nori rankos mostu sutvarkyti pasaulį. Tu nori padaryti tai, ko mano giminė siekė per amžius! Kuo tu protingesnis už visus, m?

– Imperatoriau… – sulemeno jis, nežinodamas, kaip jį nuraminti, – aš nesu kilmingas. Aš tik paprastas, senas amatininkas. Tiktai, aš žinau, kad mano amatas turi neatskleistų galimybių. Ir taip, aš bijau. Kodėl? Todėl, kad aš geriausias raižytojas ant šitos žemės. Nuo mano įgūdžių priklauso, ar mums pavyks. Ir mums pavyks, jei aš viską atliksiu tinkamai.

Jis prunkštelėjo.

– Tu nežinai, ką darai, ir nori, kad tavim pasitikėčiau.

– Jei aš be reikalo tave pražudysiu, atsimink, kad tu ir taip viską praradai, kad viskas vis tiek žlugę. Argi ne dėl to tu čia?

Ptahionas nieko neatsakė.

– Bet, – išminčiaus akys suspindo, – jei man pavyks! Jei man pavyks, tu išpirksi žmonių kaltes pakildamas aukščiau už bet kokį imperatorių. Tu tapsi dievu. Supranti? Būsi Ptahiu, naujojo pasaulio kūrėjas, ir vaikščiosi tarp kitų ušibų, šioje žemėje ir už jos, – išminčius pažvelgė į grandines viduryje salės, – reikia tik paaukoti savo numarintą kiautą.

Imperatorius žiūrėjo į konstrukcijas salės viduryje, bet nesiryžo prie jų eiti.

– Kaip tu tai padarysi?

– Išraižysiu, per tavo kūną pažvelgsiu už žvaigždžių ir rasiu atsakymus.

– Ne, kaip tu padarysi mane ušibu?

Išminčiaus veide vėl pasirodė kažkoks slaptas pasitenkinimas.

– Ar ne garbingai mirdami žmonės tampa dievais? Tu atskleisi atsakymus į visus klausimus, kad imperija ir jos žmonės galėtų atgimti, kad baigtųsi pagaliau negandos. Ar tai nėra dieviškas žygdarbis?

– Bet aš tik tavo įrankis, – iškošė jis. – Tavo rankos viską padarys.

– Kaip sakiau, aš tik paprastas amatininkas. Tu – Ptahionas penktasis, paskutinis Rebatų dinastijos valdovas ir tai tavo kūnas, o ne mano rankos, išgelbės mus.

Šįkart išminčiui parodžius eiti prie grandinių, ištremtasis pakluso. Gniauždamas kumščius, jis nusimetė vilnonę skraistę, tuniką, marškinius, ir užsidėjo metalinius pančius ant riešų. Šioje pozoje jis akimirksniu prarado paskutinius tirono auros likučius, ypač šalia aukšto Salezaro stoto.

Raižytojas pančius pritvirtino ir užrakino, tada nuėjo prie rato ir jį pasuko. Grandinės pradėjo trauktis į plyšį lubose ir čia pat sustojo, pakabindamos imperatorių ore. Jo rankos išsitempė, žastai prisispaudė prie ausų, kojų pirštai pakilo virš grindų.

– Nesimuistyk, – tarė Salezaras ir uždėjo panašius pančius ant jo kulkšnių, pridurdamas, – kad nesispardytum.

Jis nekreipė dėmesio į nuodingą valdovo veido išraišką. Mėnesiai laukimo pagaliau atsipirko. Ptahionas buvo jo pančiuose ir nieko nebegalėjo padaryti, kad ištrūktų, net jei persigalvotų, net jei sugalvotų dar vieną beviltišką priežastį, dėl ko jam dar reikia gyventi. Viskas tuojau bus baigta. Išminčius pasiekė savo. Paaukojęs tironą ir jo seną kraują, jis pagaliau išgelbės pasaulį. Galbūt… Tikriausiai.

Imperatorius tegirdėjo žingsnius už nugaros ir metalų barškesį. Jis pamatė save iš šalies – surakintą, negalintį nei pajudėti, nei įsisavinti to, kas vyksta. Ar tai buvo jo kelionės pabaiga? Negi ši tamsa ir Salezaro snukis bus paskutiniai dalykai, kuriuos jis matys šiame gyvenime? Kodėl jis sau taip leido?

Salezaras atsistojo priešais įkalintąjį, kurio baimė akivaizdžiai konkuravo su pykčiu, taip aiškiai matoma paprastai nejautriame jo veide. Senis laikė rankose kažkokį buteliuką ir taip pat nejautriai tarė:

– Išgerk.

– Palauk!

Išminčius sustingo bandydamas išlaikyti paskutinius kantrybės trupinius.

– Kas čia?

– Gali negerti. Tik tada tau skaudės. Labai.

Ptahionas galėjo prisiekti, kad tai nuodai. Tik po akimirkos suprato, kad dabar jau nebesvarbu.

– Gerai. Bet kas iš viso to?

Atsidusęs, jis tarė:

– Ar mes dar nekalbėjom apie tai? Žvaigždėse yra bevardžių planai. Ten yra atsakymai į visus klausimus. Ten aš sužinosiu, ką daryti, kad žmonės nebekariautų, kol dar nesunaikino visko. Sužinosiu per tave, imperatoriau, nes jokia kita gyvybė neturi tokio stipraus skambesio.

Ptahionas niekada nesuprato išminčiaus paistalų, bet, kaip visada, nenorėjo to parodyti, vis dar manydamas, kad išlaiko orumą.

– O jeigu tie „atsakymai“ neišgelbės mūsų? Kodėl tu taip pasitiki prakeiktais bevardžiais, kai mūsų dievai mus nuvylė?!

„Mūsų dievai? Tai tu dėl visko kaltas“, – pamanė raižytojas ir tarė:

– Įsivaizduok, kad mūsų dievai yra kaip Lamnaras. Jie vaidina valdovus, bet yra silpni neišmanėliai, jie tik kenkia savo nežinojimu. Rebatai yra daug senesnė giminė, valdžiusi ištisus amžius. Imperatorių giminė. Jie žino, kas yra kas. Tokie pat yra bevardžiai.

– O jeigu tu tik nori nužudyti mane – paskutinį Rebatą – nes tau patinka naikinti tai, kas esti daug seniau, nei tu pats? Visi jūs, raižytojai, esat nelemti kraugeriai!

Salezaras nieko neatsakė, tik bandė nuslėpti džiaugsmą kirbantį giliai širdyje. Paskutinis Rebatas jo grandinėse – kaip musė voratinklyje.

Nesulaukęs atsakymo ir negalėdamas išeiti, kalinys nusiramino. Tada jis beviltiškai pažvelgė į išminčių ir tarė:

– Man jau per vėlu trauktis?

– Per vėlu, – atsakė Salezaras ir vėl nusišypsojęs pridūrė, – ačiū tau už tokią kilnią auką, Ptahiu.

Imperatorius nusijuokė. Išminčius pridėjo buteliuką prie jo lūpų, bet šis priešinosi. Praradęs viltį susikalbėti, išminčius užvertė jo galvą ir sugirdė visą rudą skystį viduje. Jis buvo nežmoniškai kartus, bet Salezaras nepasidavė iki kol paskutiniai lašai nutekėjo į springstančią gerklę.

Tada jis pasitraukė. Ilgainiui, menka prieblanda virto aklina tamsa. Imperatorius visiškai nusiramino. Jis pamiršo imperiją ir nebejautė nieko, išskyrus traškančių žarijų garsą. Tokį jaukų ir taikingą, net idilišką. Galiausiai, jis nuleido galvą. Jo smakras atsirėmė į krūtinę, kuri labai lėtai kilnojosi: aukštyn, žemyn…

Salezaras stengėsi susikaupti. Pagaliau, Ptahionas penktasis, gobšiausias ir žiauriausias iš Rebatų, supančiotas ir be sąmonės kabojo jo menėje kaip skuduras. Taip, jis susiprato tik viską praradęs, bet dar nebuvo per vėlu. Išminčiaus širdis trankėsi iš jaudulio, kol jo įrankiai kaito tarp žarijų.

Prieš pradėdamas, jis paėmė mažesnį peilį ir ėmė pjaustyti savo sukrešėjusias žaizdas. Jo pirštai, dilbiai ir kojos buvo išraižytos įvairiausiais simboliais, jungiančiais jo kūną su kitais objektais. Dabar jis darkė tuos simbolius, kad panaikintų jungtis, kad nebejaustų aplinkinio pasaulio savyje, kad galėtų sutelkti visas jėgas sudėtingiausiam raižiniui, kokį žmogus kada nors bandė atlikti.

Po to, pats kraujuodamas, jis užkimšo belaisviui burną, priėjo prie krosnies ir ištraukė įkaitusį kablį iš ugnies. Šis švytėjo ryškiai geltona šviesa.

Išminčius atsiklaupė priešais nukarusį imperatoriaus pilvą. Kablio galu jis dūrė į jį. Pasigirdo šnypštimas. Jis atitraukė kablį. Toje vietoje liko didelis raudonas taškas. Tada jis įdūrė vėl. Ir vėl. Ir taip daugybę kartų, atidžiai sekdamas laužytas linijas, kurias įsivaizdavo savo galvoje.

Taip jis raudonais taškais užpildė dešinę pilvo pusę po šonkauliais. Po salę pasklido degančios mėsos kvapas, kol gyvas kūnas saldžiai šnypštė ir traškėjo, o kraujas veržėsi pro skyles putodamas ir garuodamas.

Išminčius pažvelgė į savo darbą kaip dailininkas į drobę, tada pasisuko į kairę pusę ir išbadė kitokį raštą virš dubenkaulio ir ant jo, ignoruodamas bejėges kalinio aimanas. Imperatoriaus išsikišęs pilvas ištino ir paraudo kaip saulėlydis. Jį vagojo spiečius raudonų guzų su iškepusiu krauju kiekvieno centre.

Tada jis pakilo, priėjo prie krosnies ir drebančiomis rankomis kablį pakeitė į plėstuvą. Grįžęs jis dar kartą įvertino savo darbą. Tai buvo du žvaigždynai – Vėjas ir Priekalas – kurie šiąnakt sups saulės kelią.

Beliko atverti vartus.

Išminčius pridėjo įkaitusios geležtės kraštą virš dubens ir pradėjo pjauti, piešdamas arką per tirono pilvą, lyg vaivorykštę virš nustekentos žemės. Iš visų jėgų jis stengėsi išlaikyti tiesią ir taisyklingą liniją, neliesdamas žvaigždžių, kurias prieš tai pasodino skliaute.

Geležtė įsirausė giliai į pilvą, saldžiai šnypšdama ir palikdama raudoną pėdsaką. Įrankiui praskrodus mėsą, linija plėtėsi ir virto į žaizdą. Ji žiojosi ir atvėpo kaip lūpa, pro ją rūko mažas karštas dūmelis, o kraujas pradėjo tekėti kaip lava iš vulkano.

Tada salėje nuaidėjo vaitojimas. Ptahionas kliedėjo. Jo kūnas išsirietė lyg laužiamas nematomos jėgos. Salezaro ranka sudrebėjo, o širdis pradėjo daužytis. Jis negalėjo leisti sau netikslaus rėžio – tai viską sugadintų.

Pačiu laiku jis paliko plėstuvo rankeną styroti tiesiai virš bambos, nes imperatorius pradėjo rangytis ir muistytis, makaluoti rankomis. Tai įsiūbavo grandines nepritaikytas gyvai drobei, ir visas kūnas ėmė judėti kaip pašėlusi švytuoklė. Išminčius stūmė tirono krūtinę į priekį, kol grandinės išsitempė, o kabantis kūnas išsilenkė kaip lankas, nebegalėdamas laisvai judėti. Tai kiek sumažino traukulius.

Jausdamas prakaito lašelį ant nosies galiuko, jis pagriebė plėstuvo rankeną ir tęsė darbą nepaisydamas konvulsijų. Galiausiai, rodos, po amžinybės, geležtė atsitrenkė į dubenkaulį. Beveik tobula arka buvo baigta.

Tą akimirką imperatoriaus pilvas virto dangaus skliautu, žaizdos – žvaigždėmis, kvapas – vėju, kraujas – lietumi. Mėsos susmuko žemyn žaizdai pilnai atsivėrus. Raudonas krioklys tebesisunkė iš gyvo kūno, krito ant žemės ir toliau tekėjo upeliais. Salezaras įsižiūrėjo į atvirus organus, pro juos, į tai, kas yra už žvaigždžių.

Ir jis pamatė.

Ten stovėjo bevardis. Jis tiesė savo galūnę į Salezarą ir… degė. Viskas ten degė. Iš perpjautų žarnų, tulžies ir skrandžio pasklido akinančio baltumo šviesa. Spinduliai apšvietė raižytojo salę taip, kaip saulė apšviečia kalnų viršūnes.

Tada toji šviesa pradėjo mirgėti ir išminčius suprato, kad tai yra baltoji ugnis, deginanti viską, kas pasitaiko jos kelyje, įskaitant ir bevardę būtybę. Jo galvoje skambėjo žodžiai:

„Mes nuėjome per toli, bet ugnis mus išvalys“.

Jis išsigando ir panoro užsiūti žaizdą, tik negalėjo. Iš jos sklido krosnies kaitra, ir bandydamas, jis nusvilo pirštus. Laimei, ji pati užgeso nespėjusi prasiveržti, kai tik Ptahiono kūnas pasidavė. Salė vėl paskendo tamsoje.

Palikęs jį grandinėse, raižytojas išėjo į lauką ir pažvelgė į dangų. Žvelgė ten valandą, kitą, kol saulė keliavo skliautu ir skrodė jį kaip peilis, po savęs palikdama ugnies uodegą.

Toji uodega po truputį plėtėsi, storėjo, kol, galiausiai, ėmė gožti pačią saulę. Net ir jai nusileidus, balta, akinanti liepsna užsiliko danguje, vis tekėdama žemyn, link kalnų viršūnių.

Salezaras juokėsi kaip dar niekada gyvenime. Aukštumose jis pamatė Ptahiu, bėgantį nuo gaisro, ir jis džiaugėsi, kad išgelbėjo pasaulį, nes kitaip imperija garantuotai būtų žlugusi, o su ja – ir visi žmonės. Bet ugnis nušluos tironus nuo žemės paviršiaus. Tai buvo imperatorių eros pabaiga ir pirmasis Salezaro eros rytas.

Author: Lituanicon