Juodas dangus

Eglė Ingelevičiūtė


Pasaulis baigėsi. Ir ką? Tai nereiškia, kad nebegali gyventi normaliai.

Todėl taip jie ir gyveno: ryte kėlėsi, tėtis gėrė kavą, mama gėrė žalią arbatą, o vaikai gėrė kakavą, na ir kas, kad be pieno. Mama kepė kiaušinienę, tėtis skaitė laikraštį, na ir kas, kad trijų dienų senumo, o vaikai žaidė Monopolį. O vakare, vaikams jau sumigus ir sapnuojant neramius sapnus, tėtis ruošėsi į darbą, lyg eitų į naktinę pamainą. Tiesa, ruošėsi šiek tiek neįprastai: įsilindo į bitininko kostiumą, užsidengė kauke veidą, pasiėmė pipirinį balionėlį, peilį, susikrovė apysunkį krepšį. Mama pakštelėjo jam į skruostą ir sušnabždėjo „Grįžk…“ taip, kaip dažniausiai žmonos nešnabžda į kontoras išeinantiems vyrams.

Jis išėjo ir pro langą ji sekė jo palinkusią figūrą, bedingstančią už namo kampo. O jis žengė tykiai ir težiūrėjo į žemę, nekeldamas akių į dangų, nes dangaus tiesiog nebebuvo, težiojėjo juoduma. Jis nežinojo, kas atsitiko, bet jam mažai ir rūpėjo. Galbūt amerikiečiai susipyko su rusais ir netyčia susprogdino dangų, gal Kim Jong Unas paleido tas žadėtąsias bombas, o gal dangus tiesiog supyko ant tiek ilgai jį aerozoliais ir fabrikų dūmais skriaudusių žmonių. Jis nukrito, žemė pakriko ir pasaulis, toks, koks jis buvo, baigėsi.

Dabar jam terūpėjo jo šeima. Apsimuturiavęs, nes lauke siautė radiacija, epidemija ar dar kažkokia velniava, švokšdamas, nes trūko deguonies, jis slinko per tamsų ir nykų pasaulį ieškodamas maisto, nes atsargų buvo likę nedaug. Buvo gegužės naktis, bet nesnaudė nė menkiausia gėlė, dar neseniai tokios žalios pievos merdėjo ochros geltoniu, o medžių lapai krito lyg spalį. Parduotuvė. Kadaise čia kažkur buvo parduotuvė.

Jis ėjo žvyrkeliu, kurį kadaise taip gerai pažinojo, bet kuris dabar rodėsi visiškai svetimas. Anksčiau, eidamas keliu, jis matydavo toli šviečiančius vienkiemių langus: ten Baranauskai, o ten senolė Oželienė. Vidurnaktį ar paryčiais, pasaulis atrodė gyvas. O dabar jis buvo miręs. Augalai suvytę, gyvūnai išsilakstę, o žmonės nutilę. Jei jie ir buvo gyvi, jie slėpėsi, tylėjo, laukė. Juodoj tuštumoj virš galvos vienišas spingsojo blyškus, išsigandęs mėnulis.

Priėjęs tamsų namą, jis stabtelėjo. Tai buvo artimiausia parduotuvė per 50 kilometrų, savininką jis neblogai pažinojo. Stebuklas, bet neoninės raidės dar švietė. „A“ tarsi merkė jam akį. Jis stumtelėjo stiklines duris. Užrakinta. Pabeldė. Nutirpęs jis laukė. Po skausmingai ilgos minutės kažkur pastato gilumoj įsižiebė švieselė.

Švieselė priartėjo. Trakšt. Stumtelėjęs duris, jis žengė vidun. Virš žvakės liepsnelės bolavo neskustas smakras ir pavargusios akys.

– Jei neprieštarauji, užgesinsiu žvakę. Taupau deguonį, – sukuždėjo veidas, pūstelėjo ir nusisuko, vesdamasis svečią gilyn į tamsą.

Tėvas nusekė paskui pardavėją. Vos neatsitrenkė į lentyną, kluptelėjo ties šaldytuvais. Vyriškis privedė jį prie grotuoto lango ir mostelėjo į palangę, nubalintą nykios postapokaliptinės mėnulio šviesos.

– Tai? Ko tu nori? Pinigų aš neimsiu. O ir čia nedaug kas liko.

– Maisto. Galbūt turiu kai ką, ko nori tu.

– Parodyk.

Tėvas išdėliojo atsineštus daiktus. Virtuvinis peilis, degtukai, vinys, plaktukas, radijo imtuvas. Vinilinė plokštelė. Knyga.

Pardavėjas kilstelėjo plokštelę.

– Tai čia tavo pinigai? Rimtai? Vinilinė plokštelė nėra pats reikalingiausias daiktas per pasaulio pabaigą.

– Galbūt, bet tai vienas žmogiškiausių.

Vyras ilgai spoksojo į įrašą ir vartė jį rankose.

– Viršuje turiu patefoną. Paganinis… jis buvo mano žmonos mėgstamiausias. Ji mirė vakar. Niekad nebuvo stiprios sveikatos.

– Užjaučiu.

– Nieko. Aš irgi greit mirsiu. Paimsiu plokštelę. Eik, pasiimk sau keletą konservų ar dar ko.

*

Tėvas išėjo su krepšiu maisto, pardavėjas su melancholija klausėsi kapriso Nr. 24, o mama sėdėjo virtuvėje ir žvelgė į savo rankas. Raudonos, išbertos, bjaurios – ji sirgo. Žinant sąlygas, greičiausiai odos vėžiu. Kadaise, jos vyras jai sakydavo, kad jos rankos gražiausios pasaulyje. Jis bučiuodavo kiekvieną pirštą ir ji juokdavosi, o jis šypsodavo. Dabar jos rankos buvo bjaurios it raganos.

Kažkas pabeldė. Ji krūptelėjo.

Prisėlinusi prie durų, žvilgtelėjo pro akutę. Tai buvo jos vyras. Grįžo. Įsileidusi, žiūrėjo į jį, lipantį iš savo kostiumo.

– …nemiegi?

Pro bitininko kaukę sklindantis jo balsas buvo kimus.

– Aš laukiau tavęs, – atsakė ji. Jis nusiėmė kaukę, sugrūdo kostiumą į plastikinį maišelį ir apglėbė žmoną rankomis.

Po kelių akimirkų akies kampučiu pastebėjo kažką judant koridoriaus gale. Dukra.

– Eikš, – pakvietė jis ir mergytė nedrąsiai priėjo. Mama, išsilaisvinusi iš vyro rankų, pritūpė šalia jos.

– Viskas gerai, – šyptelėjo ji, glostydama dukros plaukus. – Tėtis grįžo. Parnešė maisto. Šiandien viskas bus gerai.

O rytoj, pamanė ji, rytoj gal ir nebebus. Dangaus jau nebėra, jis sugriuvo, kartu su visu pasauliu. Piktesnieji plėšė silpnesniuosius ieškodami maisto, žmonės duso ir viduje lėtai žuvo, Žemė lėtėjo, pilkėjo ir nyko.

Tačiau kažkaip gyventi visgi reikėjo.

Ryte tėtis ilgai miegojo. Mama nervingai kraustė stalčius ir spinteles. Pakelis makaronų. Stiklainis uogienės. Keletas bulvių, obuolių. Greičiausiai pagedęs kiaušinis, šaldytuvas jau nebeveikė. Kelios konservų dėžutės iš vakar. Parduotuvė buvo apytuštė.

Kažkas kosėjo. Ilgai ir skaudžiai. Mama nustėro.

Baigęs kosėti, sūnus išgąstingai žvelgė į ją.

Mama pravirko. Jie negalėjo tiesiog nueiti į vaistinę. Vyras, būtent tą akimirką įžengęs virtuvėn, sutrikęs žvelgė į juos. Jis nežinojo, kaip paguosti žmoną. Kaip padėti sūnui. Kaip juos išgelbėti.

Nuėjęs į svetainę, atsinešė nuotraukų albumą. Pakvietė dukrą.

Susėdę, mama, tėtis ir vaikai vartė nuotraukas. Tėvas pasakojo apie senelius, senelis buvo jūrininkas, o senelė mokytoja… dienų dienas ji jo laukė, sėdėjo sau po pamokų prie jūros ir laukė. Pasakojo, kaip kartą senelis parsivežė iš užjūrio kokakolos, tuo metu retos gėrybės, o senelė, pauosčiusi ir paragavusi, pamanė, kad surūgo kokios sultys ir išpylė. Mama juokėsi, prajuko ir vaikai.

Kažkur toli nuaidėjo sprogimas.

*

Pietūs buvo kaip reta ištaigingi – makaronai su konservais – ir beveik normalūs. Mama juos krėtė paeiliui į lėkštes, na ir kas, kad šiek tiek mažiau, vaikai svajojo apie kompiuterinius žaidimus, na ir kas, kad šiek tiek ilgesingiau, o tėtis tylėjo, na ir kas, kad šiek tiek niūriau. Berniukas per daug kosėjo. Mama per dažnai krūpčiojo. Lauke žioravo per didelė kaitra ir juokėsi pernelyg juodas dangus.

Berniukas nenustojo kosėti.

– M-mama… – silpnu balsu pratarė jis. – Gerti…

Mama atidarė spintelę, ieškodama dar vieno butelio vandens. Staiga ji nutirpo. Jo ten nebuvo.

– Namie nebėra vandens… 

Jie turėjo šulinį. Čia pat, savo kieme. Bet argi jie galėjo gerti šulinio vandenį tokiame pasaulyje? Jie nežinojo, ko į jį prispjaudė piktas juodas dangus, kokie nuodai sutekėjo užteršta žeme. Ne, jie negalėjo gerti šulinio vandens.

– Grįšiu į parduotuvę.

Mama drebėjo. Kažkas buvo negerai.

– Nežinau… – pratarė ji, draskoma noro padėti sūnui ir baimės dėl vyro. – Gal reikėtų palaukti nakties…

Sūnų vėl ištiko kosulio priepuolis. Kai jis atitraukė delną, prispaustą prie lūpų, ant jo žibėjo lašelis kraujo.

Tėvas atsistojo ir išėjo iš virtuvės.

Mama klestelėjo ant kėdės ir susiėmė galvą. Tvankuma buvo nepakeliama, kiekvienas kvėpsnis reikalavo pastangų. Berniukas kosėjo. Jo sesuo išsigandusi žvelgė į jį.

Trinktelėjo laukujės durys. Tėtis išėjo.

Moteris bandė ramiai kvėpuoti. Vienas du trys. Tėtis sugrįš. Vienas du trys. Tėtis sugrįš. Vienas du trys…

Berniukas vis dar kosėjo.

Jai pasirodė, kad kažkur praūžė mašina. Mašina? Baranauskai? Jie sakėsi išvykstą prieš kelias dienas…

Mama priėjo prie lango ir kilstelėjo užuolaidos kamputį. Išdžiūvusi žemė kone virpėjo, juodame danguje žioravo raudonai išsivėpusi saulė. Vos sekundės dalį sudūrusi žvilgsnius su baisūne, mama vos neapako ir skubiai užsimerkė. Klausė. Kaitra. Mašina. Kur tėtis?

Po kelių skausmingų minučių durys atsilapojo ir tėvas įpuolė vidun. Skubiai nusimetęs kaukę ir kostiumą, jis griebė žmoną už pečių.

– Parduotuvės pastatas susprogdintas. Rūksta dūmai. Manau, jie gali ateiti ir čia.

Moteris drebėjo. Ji nežinojo, ką jam atsakyti.

Jis paleido ją, nuskubėjo svetainėn. Išvertė knygas, parvertė lentyną, sudaužė iki lentų. Mergytė verkė. Brolis kosėjo. Mama ieškojo įrankių. Pasigirdo mašinos ūžesys.

Jis bandė užkalti duris, langus. Trūko lentų. Lauke pasigirdo balsai. Jis atsisuko. Žmona buvo sustingusi su plaktuku ir keliais pagaikščiais rankose, išblyškusiu veidu.

– Į rūsį… – iškrenkštė jis.

Jis čiupo ją už rankos, ji čiupo vaikus ir jie nuskubėjo laiptais žemyn. Tėvui užtrenkiant rūsio duris, kažkas įnirtingai pabeldė į laukujes.

Stojo tyla. Buvo tamsu, nieko nesimatė. Tebolavo balti, išsigandę veidai.

Rūsio palubėj buvo mažas, grotuotas langelis. Keli įžūlūs spinduliai spraudėsi vidun. Staiga jie dingo. Prie langelio sustojo du purvini, vyriški batai.

Jie nepasakė nė žodžio. Apglėbė vaikus, uždengė jų burnas ir laukė.

Lauke nykią žemę mynė keletas piktų, purvinų batų. Skambėjo piktas juokas. Juokėsi žmonės ir juokėsi piktas dangus, nusimetęs savo žydrą, taikų veidą.

Pasauliui pasibaigus gyventi normaliai gana sunku.

Author: Lituanicon