Dangaus klajokliai

Samwha

Mano namus šįvakar užklojo storas rūko patalas. Bridau link jų – iki blauzdų vandeniu, lig pažastų – rūku. Atrodė, lyg kažkas šįvakar atspėjo kadais čia telkšojusio ežero vardą ir jis nusprendė iš dangaus vėl nukristi į Žemę. Dabar tas priešistorinis ežeras jau pavirtęs į pelkę. Nežinia kas ir kaip jį vadino tuomet, bet aš jį vadinu savo namais…

Saulė jau visai leidosi ir regis, prieš užgesdama į vandenį, dar spėjo padegti visą aplinkinį mišką. Šian bei ten, tarp saulės ugnių, mane išgirdęs aliarmu caksėjo liepsnelės patinukas, savo balsu primindamas žiebtuvėlio garsą.

Pasiekiau namelio verandą ir greit ropščiausi aukštyn. Vasara ar ne, bet šlapiom kojom vakare šaltoka. Netrukus iš medžioklės turėtų sugrįžti ir mano vyras. Prie drėgmės jis pripratęs žymiai geriau, negu aš…

Pirmiausiai išgirdau baublio baubimą. Visi yra jį girdėję ir neįmanoma nepastebėti, jei jis apsigyvena kaimynystėje. Bet pamatyti – retai kam pavyksta. Ir vis dėlto, žinojau, kad aplinkui mūsų namus jie negyvena. Netrukus, visai šalia savęs, pamačiau dvi dideles laumiaus akis. Vienu šuoliu jis atsidūrė ant verandos ir apkabinęs šlapiom varliškom letenom pabučiavo mane. Vėl subaubė baubliu ir supratau, kad ši naktis bus ypatinga.

Kai pirmąkart susipažinome, jis prisistatė gegute – juk nė pats nežinojo kas jis toks, kur jo tėvai, anei iš kur jis čia atsiradęs. Gyveno čia, ramiai pasislėpęs nuo agresyvių žmonių, kiek tik pats pajėgia prisiminti. Ir vis dėlto, nors ir leido dienas įstrigęs čia, jis pažinojo toli gražu ne vien tik pelkių žvėris, žoles ar paukščius. Ir nors laumius suprato apie juos gerokai daugiau už mane, jam nei kart neprireikė paaiškinti nei vieno savo žvėriškos kalbos žodžio.  

Galbūt toji kalba nebuvo tokia jau svetima ir žmogui. Kadaise aš atnešiau ugnį į jo šlapią namelį. Nors ir prisilaikydamas šiokio tokio atstumo, ugnele jis nuoširdžiai mėgavosi. O netrukus “pavadino” ją liepsnele, nė nežinodamas kaip tą paukštelį vadina žmonės. Matyt mes visi gyvename viename pasaulyje ir matome jį panašiai.

Blėstant saulės žarijoms, kiek prispausdamas rūką, ant pelkės griuvo žvaigždėtas dangus. Ant pegaso į dangų išjojo ką tik mylimojo išvaduota gražuolė Andromeda. Mane kaskart truputį prajuokina, kad šiuo metų laiku ji joja tiesiai virš balžuvų*.

Laumius švelniai palietė mane ir nugręžė nuo Andromedų į šiaurę. Pakėliau akis aukštyn ir temstančiame danguje išvydau lėtai judančią šviesą. Neiškart supratau kas tai – nors buvau nesyk apie juos girdėjusi, bet ligi šiolei dar niekad nepavyko jų pamatyti pačiai… Danguje kaip eilėraščiai pleveno sidabriškieji debesys.  Jie – kaip kokie migruojantys gyvūnai, jei ir pasirodo, tai tik šiuo metu laiku. Jų nenupirksi, neužsakysi ir nesukursi. Jie drąsiai gyvena savo gyvenimą kaip patys to nori. Daugiausia ką gali – tai būti už juos dėkingas. Nes net ir sezonui atėjus, niekada nežinai, kada tiksliai jie sumanys pakilti dangun.

O laumius kažkaip suprato. Jis ne tik suprato, bet ir parodė man. Debesėliai žibėjo apšviesti nusileidusios saulės, kaip tamsoje į kelią išbėgusio ežiuko akys. Padėjau galvą ant jo peties ir valandėlę stebėjau, kaip jie mainosi.

Dar kiek pasėdėjome ir jie pradėjo blėsti. Jis spragtelėjo kaip liepsnelė ir pakvietė vidun, kur žinojau – ant stalo jau laukė karšta arbata…

—-

*Siauralapė balžuva – Andromeda polifolia

Author: Lituanicon