Alicija Valentukevičiūtė

Buvo vėsu, vėjas trankėsi aplinkui pastatus, Senamiesčio kiemelius ir besivoliojančius  konteinerius. Po viso kas nutiko mūsų dangui, daugelis dar bijojo atvirai vaikščioti, niekas neužsibūdavo ore. Gyventojai  nenusitraukdavo nuo veidų kaukių, jos beveik priaugo jiems prie skruostikaulių.

Miestas tiesėsi lėtai. Atrodė, kad kiekvienais metais vis tas pats ir vis taip pat, bet buvo jau kitaip. Nėra nė vieno, kas nebūtų girdėjęs ar nežinotų apie įkritusį dangų, sugadintą mūsų trimatę erdvę, kai vieną sykį pro dienos šviesą ėmė skverbtis netikėta  naktis. Pro paslaptingus padangės plyšius, žemyn leidosi juodos, kosminių dulkių juostos. Jos nustiro ant stogų, parkų, aikštelių. Užtemusi saulė nutraukė spindesio taktą, pradingusi – patekėjo po trijų parų. Nežinia ko iš jos dabar galėjai tikėtis: nebent užtemimo, išnykimo, susidvejinimo… Kartais ji nepatekėdavo, ir žmonės drebėjo iš nevilties ir sielvarto. Pro kiaurą erdvę saulė išnirdavo žalsvos, mažos, nuo savęs svaidančios liepsnas, žvaigždės pavidalu. Žmonės traukėsi sunerimę, kad svilinantys spindulių lietūs nenukristų ant jų, o pro pratrūkusias skliauto skyles šatlais neįlėktų ateiviai.

Būdavo, išsimušusi iš nuolatinio kelio, saulė rodydavosi kelioms valandoms. Spirgėdavo viduje laužais, degindavo išvargusius Žemės vandenis. Visi turėjo ryškiai artėjančią pasaulio pabaigos nuojautą. Atsivėrus dulkių takams, iš ten drioksteldavo akmenų krituliai, pamažu menko ozonas. Pagaliau ateiviai įsibrovė ir kilo karas, bet žmonijai pavyko įveikti grobikus iš RVs7 planetos. Liko pavieniai, keistuoliai žmogėnai, kaip bebūtų liūdna – dažniausiai savanaudžiai, neturintys ką prarasti egoistai ir šiek tiek dvasingi atsiskyrėliai. 

Buvusios „Labanakt vaikučiai“ garsios lėlių parduotuvės savininkas Miglius šlavė lapus. Robotiškais judesiais tvarkėsi aplinką. Jo veidą dengusi kaukė kabojo kaip skuduras. Susitraukusi, suplyšusi ir jis neturėjo kitos.

 – Atslūgo, bet dangus atrodo toks pats grėsmingas, – pagalvojo vilnietis.

Virš Migliaus, link stogo, mirties patale gulėjo moteris. Nesikėlė iš lovos nuo tada, kai ties Mokytojų namais nuskambėjo pavojaus signalas. Nepakilo, kai į jos duris beldėsi dar sąžinės nepraradę gelbėtojai. Tik lėlių pardavėjui buvo patikėjusi savo buto raktus. Jie laikėsi vienas kito tartum seni varnai.

Padėjėją jai, iš pirmo žvilgsnio tokią paslaugią, nusamdė Miglius. Nemėgo Kova savo darbo, nekantraudama laukė paskutinio senolės atokvėpio. Ir šiandien atkėblino be didelės pagarbos. Šalia stūksojo milžiniški paveikslai kaitindami merginos vaizduotę. Kreivos Kovos kojos užkliūdavo už visko kas Širdvaldos bute buvo padėta. Griūdama tarp daiktų, ji nusikeikdavo pasiųsdama globotinę į pragarą. Prisiversdama nuryti šleikštulį ji pamaitindavo senutę, paduodavo vaistų. Prisiekdavo sau, kad šis kartas bus paskutinis ir, jeigu ne vienas atsitikimas.

Vakare, motinos priversta Kova vėl pakilo. Spjaudydama į pakelėse suverstas smėlio krūvas, vos ėjo. Praradusi viltį išsivaduoti iš nemylimo darbo, nebežinojo kaip galėtų pakeisti tokią padėtį. Staiga ji pamatė baloje kiurksantį leisgyvį ateivį ir tvojo jam smailiu akmeniu.

  – Tiek mūsų užmušėt – galas ir tau! – suriko ji.

Pašto dėžutėje rado laišką Širdvaldai. Nedvejodama pačiupo, įsigrūdo į užantį. Pasisuko lauk, o širdis pakuždėjo, kad čia kažkas įdomaus ir pasijuto kaip didžioje loterijoje laimėjusi aukso puodą. Nukiūtinusi tolėliau geležinkelio, šalia miškelio tuojau atplėšė ir pradėjo godžiai skaityti:

 „Gerbiamoji ponia, atvykite prie Žaliojo tilto, lauksiu jūsų šalia senojo planetariumo, gruodžio 29 dieną, antrą po pietų. Pagarbiai, V. Lilis“

Slapukė užmąstė sugrįžti į Senamiestį, norėjo įsitikinti. Iš ramaus ligonės veido išskaitė, kad ši nenutuokia apie žinią. Kova nerimavo ar gerai daro, gal kokia pasala, pavojus? Pabūgusi nutarė neskrieti oro-paspirtuku, paskui jį pasiims iš saugios vietelės, jei prireiks. Padangė keitėsi, mergaitė suprato, kad tuojau ir vėl akmenų krytis. Iš ten ūžtelėjo šimtas nematomų lėktuvų, trankėsi ir daužėsi kas viršuje.

Užsimaukšlinusi pakeliui surastą šalmą, Kova skubėjo prie tilto ir, kaip nustebo. Ties planetariumu stovėjo įrenginys, panašus į aptakų retro autobusiuką su tvirtais, aštriais, matyt, aiškiai padangę skrodžiančiais plieniniais sparnais. Skraidantis aparatas viršutine dalimi lengvai laikėsi už dulkių juostos. Skraidyklėje sėdėjo viduramžių drabužiais apsitaisęs vyriokas, su pluoštu dailių, išmargintų popieriaus lapų, kuriuose žąsies plunksna buvo išrašytos, išraitytos šalys ir vardai su pavardėmis. Lilis atkeliavo iš linijinės praeities, palikęs ten savo super–kloną, kad čia išgelbėtų žmones ir perkeltų juos į ateities pasaulį. Ant laiptų ties pastatu sukosi dešimt įvairaus amžiaus vilniečių, stoviniavo juos lydintys giminaičiai ir draugai. Gyvai dalijosi įspūdžiais, čiauškėjo, aptarinėjo laiškus.

Kova užsidegė, jai taip pasisekė – atsidūrė kur reikia. Kol vieni susirūpinę aiškinosi kodėl, už kokius nuopelnus yra įrašyti mistiniame alchemikų sąraše, kiti džiūgavo, kad netrukus galės vykti su Liliu į Naują Žemę. Pasirodo – ten už dyką gaus nuostabius namus su kiemeliais ir sodais. Senukai taps jaunuoliais ir pakils iš ligos patalų. Labiausiai viliojantis dalykas – amžinos jaunystės dovana, ir galimybė gyventi tiek gyvenimų kiek panorėsi. Skamba netikėtai, pasakiškai! Tas naujasis pasaulis yra ties penktuoju išmatavimu! Kas galėjo pagalvoti, kad po tokio sunkaus karo lauks šitokia atgaiva!

Lilis priėjo prie būsimų keleivių. Kova šokčiojo, pirmą kartą per septyniolika gyvenimo metų, jos neaiškios formos veide sušmėžavo šypsena. Iš tos laimės vos neiškrito silikoninis dešiniosios akies protezas–topazas. Ji nenorėjo beprasmiškai sunykti nuo nepastovios saulės, ateivių išsiurbtos beorės erdvės. Ji nežinojo Lilio taisyklių, nenutuokė, kad jis esąs tik paprastas tarpininkas vykdantis didžiulį planą.

Kova lyg laukinė katė prisistelbijo, gretinosi prie mašinos. Beveik įsmuko vidun, labai norėjo tą sąrašą pamatyti. Gal pavyks pabėgti? Ji pasisakė esanti Širdvalda, nuraudo supratusi, kad greitai gali išaiškėti melagystė, juk ateivis, matyt, visas mintis skaito. Vilis nė nepažiūrėjo į ją.

Lilis vaikštinėjo, o keleiviai susėdo, jų nuotaika buvo labai pakili. Tie kas sutiko persikelti į Naują Žemę laikėsi tvirtai, kiti persigalvojo, nes nenorėjo palikti giminių ir vaikų. Lilis neprieštaravo jų pasirinkimui, draugiškai leido likti.

Kova vos krestėjusi, kojas atpalaidavusi, su siaubu pažvelgė pro langą ir sucypė. O ten – ką tik atvykęs pagalbos automobilis, iš jo ant neštuvų išriedėjo Širdvalda, iššoko Miglius, nors taip šalta, jis toks sušilęs ir vienmarškinis.

– Vos nepavėlavome, Vilhelmai, radau laišką, gerai, kad neišskridote be mūsų. Negalėjau nė pagalvoti, kad prarasiu savo meilę… Turėjom su Širdvaldute daug nudirbti, susirinkom paveikslus, kad neišnešiotų ir saugojom kaip liepėt.

  Prieš daug metų Miglius su Širdvalda – vaikštinėjo pamiške vedžiodami senbernarus. Prieš juos nusileido sidabro spalvos kosminis laivelis. Ateivis jį pasistatė prie beržų ir atėjo susipažinti.

Pagalvoję, kad netoliese filmuojamas fantastinis filmas, pora svečio neišsigando, palaikė jį aktoriumi. Įlipę į laivelį pakilo virš Liepkalnio regyklos, apskriejo Senamiestį. Paaiškėjo dalykai, kuriais jaunuoliai turėjo patikėti. Gydytojas ir alchemikas – Vilhelmas Lilis, keliaudamas po praeitį ir ateitį, pakliuvęs į Vilnių nudžiugo, kad sutiko būtent tuos žmones, kurie yra jo sąraše. Širdvalda ir Miglius pasirodė dori ir patikimi. Vilhelmas neslėpdamas nusakė ateitį, apie po kelių dešimtmečių įvyksiančią nelaimę, parodė pavojingą saulę ir griūvantį dangų, iš ten besitaikančias priešiškos civilizacijos būtybes. Savo laikrodyje Vilis pastebėjo bažnyčias, dingstančias vertybes, žmonijos nuosmukį.

 „Viską galima išsaugoti ir kitoje planetoje, – sakė jis, – ir jūs man truputį padėsite. Panašiai bus perkeltas Luvras.“

Miglius, lyg to niekas nebūtų žinojęs, ėmė kalbėti, kad Žemėje laikas – priešas, jis sunaikina, atskiria mylimuosius. Jis prisiminė, kad „mirties faktas – kaip sakė vienas žymus lietuvių mokslininkas, yra niekingas, jis prieštarauja gyvenimo dinamizmui, bet kokį tobulėjimą nutraukia ir paneigia žmogaus egzistenciją.“ O taip neturėtų būti!

 – Kas svarbu, pasistengsiu paimti sekantį kartą, – Vilio žvilgsnis buvo giedras, lūpos pilnos paslaptingumo. – Skubėkime – gali užsidaryti laiko vartai.

Pasigirdo beveik pažįstamas ūžesys, mirguliavo debesys lyg pats N.Tesla būtų juos žaibu įjungęs. Lilis linguodamas įlipo į mašiną. Jis griežtai kreipėsi prie stiklo prilipusią naivuolę Kovą:

 – Apgavot mane ar save? Aš galvojau, šį kartą nusižengsiu amžinam filosofų įstatymui… Taip norėjau ištraukti iš čia – būtent jus, bet labai nemėgstu melagių ir vagių, per juos sugriuvo visi dangūs, o senasis pasaulis nugrimzdo nelaimėse.

Jis išprašė Kovą lauk ir maloniai pakvietė vidun Širdvaldą ir Miglių.