Rytis Stankus
Ši istorija įvyko 2025 metų, spalio 25-osios naktį. Tuomet pasaulis jau buvo patyręs moralinę krizę, visko buvo apstu, o technologijos ėmė viršų. Žmonių jausmams, emocijoms ir išgyvenimams vietos nebeliko. Spalvotieji ekranai karaliavo, kaip Mao Dzedongas. Žodžiu, pasaulis ėjo šiknon ir kai atrodo jog nieko blogiau nebegali nutikti, žiaurusis likimas smogią dar vieną žaibo rykštę.
Spalio 24-oji NASA mokslininkai pastebi keistą reiškinį, o tiksliau objektą judantį link Europos žemyno. Tai buvo panašu į kosminį laivą, primenantį „H“ raidę. Jo dydį nustatyti buvo sudėtinga, tačiau mokslininkai bandė spėti jog laivas galėtų prilygti trims „Boeing“ 737 lėktuvams. Tikslesnių koordinačių nustatyti nepavyko, tačiau laivas Žemę turėtų pasiekti jau rytojaus naktį.
Tokios naujienos manęs nejaudino, jau girdėjau apie pasaulio pabaigas. Skaičiau, žiūrėjau, sekiau. Kažkuriuo momentu tapau jų gerbėju, bet visa tai buvo apgaulė. Todėl nustojau dėti viltis. Tačiau tą naktį kaip tyčia nėjo užmigti, pasidaviau reklamoms. Velniop, užsidariau balkone ir stebėjau dangų. Surūkiau puse pakelio, buvo po trijų penkiolika. Supratau, kad žiniasklaida ir vėl mane apmovė. Nusprendžiau eiti miegoti, bandžiau užtrenkti balkono duris, bet vėjo gūsis jas atmetė atgal. Aplinkui pažiro šukės, ausyse spengė iš nosies pasipylė kraujas. Kai mano butas nustojo drebėti kaip nekalta mergina per pirmą kartą, atsistojau ir žengiau prie išdaužto lango. Tokių efektų nemačiau jokiame 3D fantastiniame filme, nors labai norėjau, kad tai būtų jis arba bent jau sapnas. Šitokios mėšliavos negaliu paaiškinti. Tik turiu sutikti su tuo, kad mokslininkai ir kiti šarlatanai pagaliau buvo teisūs. Nežinau ar tai gera žinia…
Iš kosminio laivo, kuris atitiko aprašytą formą laipinosi žmogeliai, galbūt teisingiau reiktų sakyti ateiviai. Keista vartoti šį žodį, reiks priprasti. Nebuvo jie nei žali, nei gleivėti ir net penkis pirštus turėjo. Buvo jie visai kaip žmonės, tik kažkokie pilki, bet turėjo ir plaukus ir dantis bei akis. Na žodžiu viskas taip pat, tik baisiai pilki, kaip išsivolioję smaloje. Vėliau pamačiau, kad jie visi žemesni nei mes. Metro šešiasdešimties, tiesūs kaip stygos. Apdarai, jau labiau atitiko ateivišką tematiką. Blizgantys, sidabriniai triko, lengvi, juodi bateliai. Smagiai jie žiūrėjosi. Kol nieko nepridirbo, o panašu, kad ne kavos gerti susirinko tolimųjų kraštų svečiai.
Daugiabučio languose įsižiebė geltonos šviesos. Visas rajonas jau buvo pabudęs ir stebėjo ateivių išsilaipinimą, patys nesuprasdami ar čia realybė, ar sapnas. Griebiau aplamdytą „Chesterfield“ pakelį, išsitraukiau cigaretę. Galbūt šioji bus mano paskutinė… Galiausiai pavyks mesti rūkyti. Vienu rūpesčiu mažiau. Pozityvumo man netrūko, net tokioje situacijoje. Didžiavausi savimi, nors tai nieko nekeitė. Žmogeliukų rankose išvydau ginklus, jie buvo ateities ginklai, panašius mačiau per „Call of Duty: Infinite Warfare“ žaidimą, kurį prieš mėnesį pavyko įveikti. Dabar jau tiksliai įsitikinau, kad jie neatskraidino naujų technologijų padėsiančių mūsų žmonijai dar lengviau gyventi. Turbūt čia yra pliusas. Ir taip gyvenam kaip oligarchai, programėlės, kurios tualetinį popierių pakeičia nauju tik šiam pasibaigus… Tuoj už mus ir nusišiks. Kuo lengviau – tuo sunkiau…
Ateiviai pradėjo kalbėti mūsų kalba, truputi geriau už „Google“ vertėją, bet spragų buvo. Tačiau, už pastangas pagirtina.
– Laba diena, Jūsų planeta, kurią vadinti Žeme. Mes sunaikinti. Planeta trukdyti mūsų planeta judėjimas, – viską trumpai išdėstė pilkasis.
Niekas neprieštaravo, visi dar miegojo ir turbūt galvojo, kad greitai į sumautą darbą, tačiau po minutės kilo šurmulys. Aš tylėjau, ne iš baimės. Tiesiog, nebeturėjau ką pasakyti. Viskas gana aiškiai išdėstyta, policiją kviesti būtų absurdas. Dabar pradėjau galvoti, kam gi reiktų kreiptis įvykus tokiam incidentui. Pradinėse klasėse mokė ką daryti jeigu kiltu gaisras, jeigu žmogui sustotu širdis ar pamatytum vagį, kuris bėga su rankine, tačiau niekada nebuvome apmokyti kaip elgtis tokioje situacijoje, kai nusileidžia kosminis laivas. Pamaniau, kad žurnalistai būtų naudingiausia, ne mums žinoma… O jų honorarams. Ką gi, laiko daug neturėjau, jie ruošė savo įrangą mūsų sunaikinimui, žinoma didelio čia daikto ir taip vieni kitus užknisom, bet gyventi juk buvo įdomu. Niekada nenorėjau paskutines savo gyvenimo akimirkas praleisti verkiant, bijant ar apsišikus ligos patale. Todėl nuėjau į šaldytuvą pasiimti alaus, jį saugojau rytojaus krepšinio varžyboms. Bet šiandien proga didesnė. Įžengiau į balkoną, užsileidau kažkokį regio albumą, bandžiau susisukti pusgramį žolės, kuris stalčiuje gulėjo jau mėnesį. Rankos drebėjo, ne nuo baimės – balkone buvo vėsoka. Todėl žolę padėjau į stalčių, dar velniai žino kuriam laikui. Užsikūriau cigaretę, dabar jau tikrai paskutinę, nes mačiau kaip ateiviai užtaiso keistuosius pabūklus, panašu, kad ir jie patys susinaikins, vardan savo planetos. Va čia tai atsidavimas pamaniau, mums dar daug ko reiktų pasimokyti. Supratau ir juos, jie tiesiog norėjo išgyventi, lieka stipriausi, tai natūralus gamtos dėsnis, šiuo atveju ir visatos. Jų technologijos ir ginklai galiausiai iššovė į dangų įspūdingai atrodančias raketas. Jos danguje apsuko ratą ir raketų smaigaliai jau žiūrėjo į išbalusius mūsų veidus. Dangus griuvo, o aš rūkiau, pastatai byrėjo lyg smėlio pilys, o aš pūčiau paskutinį dūmą. Šypsojausi mirčiai ir dėkojau likimui, kad iš viso pasaulio žmonių, tik aš ir mano kaimynai turėjo galimybę gyvai pamatyti šį reginį, pasiruošti mirčiai ir išnaudoti tą laiką prasmingai… Su alaus skardine rankoje, pridegta cigarete ir šypsena, kurios ateiviai negalėjo atimti…
