Aurimaz
Orvelas
atsipeikėjo baltoje erdvėje. Atsiduso su milžinišku palengvėjimu – daugiau kaip
devynerius metus kankinę kraupūs skausmai pagaliau liovėsi. Jis vėl jautėsi
lengvas it plunksnelė – it
seniai prabėgusioje vaikystėje.
– Sveiki atvykę į registracijos erdvę, – pasveikino moteriškas balsas.
– Hm? – Orvelas liovėsi mėgavęsis naujais pojūčiais ir apsidairė. Šiek tiek
aukštėliau erdvėje kybojo baltas sostas. Jame
įsitaisiusi būtybė atrodė it tikras afrikietiško moteriškumo įsikūnijimas –
išskyrus žvynuotą žuvies uodegą ir jūros kriaukles primenančias ausis. Išvydęs
merginos… undinės aprangą, Orvelas beregint išraudo.
“Jaunimas šiais laikais!.. Demonstruoja viską be jokios gėdos. Ir ne tik
Tviteryje!” – jau ketino
užrikti, bet šiaip ne taip susilaikė.
Amžiną atilsį žmona dažnai jam pamokslaudavo, kad rėk nerėkęs, o paaugliai
visada darys kaip jiems atrodo geriau. Verčiau tegu valerijonų pageria,
praeis…
Būtų mielai pasiūlęs undinei savo švarką, tačiau šio nebeturėjo. Tik
paprastas, pilkas sportines kelnes ir baltus marškinėlius. Net kojinių su
batais jam nepaliko.
“Gerai, tebūnie. Pabūsiu šiek
tiek modernus,“ – atsiduso mintyse. Žvilgtelėjo į tamsiaodę undinę antrą kartą.
Vėl nuraudo.
– Orvelas Tulpė, aštuoniasdešimt septynerių metų, vyriškos lyties. Profesija –
inžinierius. Darbo stažas – penkiasdešimt du metai, – sučiulbėjo undinė,
tingiai sklaidydama užrašų knygelės puslapius. – Medicininė būklė – kritinė.
Numatomas likęs išgyvenimo laikas – du su puse mėnesio.
Ji užvertė knygelę ir meiliai nusišypsojo Orvelui, pademonstruodama dvi eiles
baltų, aštrių dantų.
– Nesijaudinkite, viskas tiesiog nuostabu! – suplojo delnais. – Jūsų smegenų
aktyvumas buvo sėkmingai pagreitintas tris šimtus penkiasdešimt kartų. Tai
reiškia, jog realiai gyventi jums liko dar mažiau – vos du realūs mėnesiai! Po
to jūsų smegenys iškeps ir pavirs į tyrę. Tačiau „Sapnų Alchemijos“ inžinieriai
garantuoja, jog per tuos du mėnesius jūs patirsite nuostabų gyvenimą, kuris truks
net penkiasdešimt septynerius virtualius
metus! Ar bus klausimų?
– A… – išstenėjo apstulbęs Orvelas. – Kas tu tokia?..
– Mano vardas Undinė. Esu dirbtinis intelektas, parinktas kaip tik jums po
intensyvios psichologinio profilio studijos. Studija parodė, jog esu jums
tinkamiausia gidė. Unikali savybė – subtilumo trūkumas. Pažadu, jog šią mano
savybę tobulino patys geriausi Vokietijos specialistai!
„Specialistai galvoja, jog man turėtų patikti nuogos, nesubtilios undinės?“ –
krapštėsi galvą Orvelas. Tačiau neketino ginčytis. Jei tikri specialistai taip
pasakė, tai gal jam iš tiesų patinka panašios barakudos, tik jis pats to dar
nežino?..
– Mes tuojau parengsime jus naujam gyvenimui! – Undinė suplojo delnais ir
priešais Orvelą atsirado didelis veidrodis. – Aš pasinaudojau proga ir
atjauninau tamstos išvaizdą iki dvidešimt ketverių metų. Jeigu turite pastabų,
sakykite tuojau pat ir mes pakeisime detales!
Veidrodyje išties atsispindėjo jaunas, mėlynų akių blondinas. Nei ypač dailus,
nei ypač bjaurus. Beveik toks, kokį prisiminė save jaunystėje.
– Um… viskas lyg ir gerai?
– Esate tuo tikras? Manau, būtų galima šiek tiek pakeisti žandikaulio liniją.
Kaip jums tai?
Veidas atspindyje šiek tiek pasikeitė. Tapo vos dailesnis.
– Ne ne! Man gerai ir taip, kaip buvo, – sumojavo Orvelas.
– Jūs įsitikinęs? Daugelis pradedančiųjų yra linkę padailinti savo išvaizdą,
tad nesikuklinkite!
– Uh… nesu tikras, jog man tikrai…
– Supratau! Mes dar galime pailginti
blakstienas, ištiesinti nosies liniją ir pridėti tikro vyriškumo. Ir raumenų
truputį…
– Ei! – raudo Orvelas, su siaubu stebėdamas vis atsirandančius pokyčius. –
Viskas, daugiau tikrai nereikia, STOP!
– Esate tuo įsitikinęs? – meiliai šypsojosi undinė.
– Taip, aš įsitikinęs! – nusisuko nuo veidrodžio pakraupęs vyras. Dabar jis
buvo panašus į vieną tų aktorių, dėl kurių seilėdavosi per daug moterų. Bet
senoji išvaizda buvo visai gera! Jis buvo pripratęs prie jos.
– Betgi jūs nuobodus… – papūtė lūpas Undinė. – Gerai, tuomet išsaugau
pokyčius. Sekantis etapas – jūsų kelionės tikslas!
– Ei! – užprotestavo Orvelas. – Mano išvaizda!
– Išvaizdą keisti galima tik vieną kartą, – nukirto Undinė. – „Sapnų Alchemija“
įvedė šį apribojimą, kad save mylintys narcizai įžanginėje erdvėje nepraleistų
kelių dešimtmečių. Jūsų šansas ką tik buvo išnaudotas.
– Bet… bet jūs viską pakeitėt be mano sutikimo!
– Atsiprašau, sistema nepajėgi atpažinti jūsų skundą.
– Aš sakau, kad dar nepasirinkau savo išvaizdos! Jūs pati…
– Atsiprašau, sistema nepajėgi atpažinti jūsų skundą, – pakartojo Undinė. – Ar norėtumėte pereiti į
kitą etapą?
Orvelas tikrai norėjo pasmaugti šią moterį – žuvį, bet nujautė, jog sistema
nebūtų to leidusi.
– Gerai, tiek to, – atsiduso jis.
– Prašau, pasirinkite pasaulio modelį, – pamojo Undinė.
Priešais Orvelą atsirado du ore pakibę svertiniai jungikliai. Virš vieno buvo
užrašyta „Rojus“. Virš kito – „Pragaras“.
Šie du virtualūs pasauliai buvo skirti tik tiems, kuriems gyventi likdavo labai
nedaug. Pavyzdžiui, mirštantiems nuo įvairių nepagydomų ligų. Niekas nežinojo,
ar egzistuoja gyvenimas po mirties, tačiau visi žinojo, jog „Sapnų Alchemija“
buvo pajėgi paversti du paskutinius gyvenimo mėnesius į 50-70 virtualaus
gyvenimo metų.
Rojus ir Pragaras buvo išgalvoti fantastiniai pasauliai su itin tikroviška
fizikos simuliacija ir savo išvaizda nesiskyrė vienas nuo kito. Abu jie veikė
atskiruose serveriuose ir vienintelis jų skirtumas buvo sudėtingumo lygis.
Rojų rinkosi tie, kurie vengė smurto ir buvo linkę gyventi taikiai, be
konfliktų. Tvarką griežtai kontroliavo dirbtinis intelektas, apie kurio
egzistenciją sužinodavai tik įvykdęs tikrą nusikalstamą veiklą. Netgi nukritęs
iš didelio aukščio ar gavęs beisbolo lazda per galvą nepajusdavai didelio
skausmo – tik diskomfortą. Laukinėje gamtoje galėjai sutikti tik pačius nekalčiausius
gyvūnus. Ideali visata bet kuriam užkietėjusiam pacifistui.
Tuo tarpu Pragare visi pojūčiai buvo kuo realiausi. Ten liejosi kraujo upės,
vyko nuožmūs karai ir tvarką prižiūrintis Intelektas verkė suspardytas
kamputyje, niekam nereikalingas. Norintys išeiti į gamtą privalėjo
apsiginkluoti iki dantų, nes bet kurią akimirką juos galėjo užpulti įvairiausi
kraujo ištroškę titanai. Žinoma, tikroji mirtis serveryje galėjo ištikti tik
vienu atveju – kai galop nusigaluodavo tikrasis kūnas. Tačiau netgi virtuali
mirtis buvo kraują stingdantis pojūtis. Tai buvo pasaulis, skirtas pavargusiems
nuo ramaus gyvenimo.
Orvelas nebuvo pavargęs nuo ramaus
gyvenimo, todėl ryžtingai nulenkė „Rojaus“ jungiklį.
– Korporacija „Sapnų Alchemija“ labai atsiprašo, tačiau šiuo metu Rojaus
serveris yra perpildytas ir laikinai nebe priima naujų gyventojų, – atgijo
Undinė, nutaisiusi atgailaujančią veido išraišką.
– Ką?! – žagtelėjo Orvelas.
– Dabartinis Rojaus gyventojų skaičius – 99 999 999 gyventojai. Dabartinis
Pragaro gyventojų skaičius – 2 804 277 gyventojai. Mes nukreipsime jus į
Pragarą ir suteiksime nemirtingumo statusą, kuris truks dvi virtualias
savaites. Dabartiniais duomenimis, laisva vieta Rojuje turėtų atsilaisvinti po
keturių virtualių mėnesių. Praėjus šiam laikotarpiui, mes vėl su jumis
susisieksime ir pasiūlysime persikraustyti. O kol kas – sėkmingo antro gyvenimo
Pragare!
– Tu…! – buvo bepradedąs Orvelas, tačiau balta erdvė ūmai tapo juoda it
naktis.
Spindėjo tik baltas užrašas:
PRAGARAS sinchronizuojamas. Progresas – 47%
* * *
– Ei, žmonės! Girdėjot?! – užeigos durys
atsilapojo su trenksmu ir visi buvę viduje nejučia siektelėjo kiekvienas savo
ginklų. Orvelas sugniaužė savo durklą ir stipriau įsisupo į apsiaustą,
slėpdamasis tamsiausioje užeigos kertėje. – Rojuje vakar penkios vietos
atsilaisvino ir mūsų miesto meras buvo pakviestas! Jūs žinot, ką tai reiškia?!
Pažinę įsibrovėlį žmonės atsipalaidavo. Kaip ir visi vietiniai, šis buvo gan
jaunas ir ypač dailus. Visi vietiniai buvo ypač dailūs ir Orvelas įtarė, jog
Undinė bus masiškai prikišusi nagus.
Antra vertus, negali ypač skųstis, kai netgi purviniausia elgeta gatvėje –
supermodelio išvaizdos.
Išgirdę naujieną vietiniai kaipmat atgijo
ir ėmė šnabždėtis tarpusavyje. Orvelas tuo tarpu sudejavo mintyse. Tai buvo jo
penktoji diena Pragare ir visą tą laiką jis buvo priverstas slapstytis ir
vengti publikos.
Vos tik sužinojęs apie nemirtingumo statusą, kiekvienas sukčius stengėsi
įtikinti Orvelą, jog jis yra geriausias draugas ir geriausi draugai privalo
padėti vienas kitam. Pavyzdžiui, Orvelas galėtų plikomis rankomis užpulti
titaną ir per porą valandų prilupti jį negyvai… kaip nors. Vis viena jis
nemirtingas. Grobį būtų galima pasidalinti pusiau.
Nuo tokių norinčių „dalintis“ Orvelui skaudėjo galvą. Jis bijojo pulti
laukinius padarus plikomis rankomis. Jis iš viso nenorėjo pulti – buvo ypač
taikus ir nepavojingas Pragaro gyventojas, kuriam buvo lemta patekti į Rojų.
Tegu jį tik palieka ramybėje.
Tačiau asmeninės problemos buvo menkniekis palyginus su situacija Belgrado
miestelyje.
Per tas penkias dienas miesto valdžia pasikeitė du kartus, o vietiniai
įstatymai keitėsi vos ne kasdien. Gatves kontroliavo daugybė agresyvių sektų
bei gaujų ir jei norėjai likti saugus, geriausia buvo iš anksto „priduoti“ save
kažkuriai iš jų. Didžiausia bėda buvo tas nelemtas nemirtingumo statusas. Jo
dėka Orvelas būtų beregint išsiųstas į fronto linijas, o muštis ir kariauti
taip nesinorėjo!
Todėl dienos metu Orvelas tyliai dirbo įvairius smulkius darbus už menkus
atlygius, o vakarus ir naktis leisdavo užeigos kamputyje. Arba pigioje,
pelėsiais dvokiančioje palėpėje. Alkis, šaltis ir nuolat tyškantys kraujai.
Tokia egzistencija išties buvo pragaras kvadratu.
Dabar, kai miesto meras iškeliavo į Rojų, Belgradui grėsė kruvinų pjautynių daugiadienės,
kol kažkas išsikovos valdžią.
* * *
– Kirsk, kirsk! Nestovėk! – baubė
Vladimiras, mojuodamas stulbinančiai masyviu kirviu. Kraujais apsitaškęs
titanas jau buvo išgalabijęs daugiau kaip pusę visos ekspedicijos narių ir vis
dar švaistėsi gigantiška kuoka, kaustyta kraupiais metaliniais spygliais.
– Kertu, blyn! Kertu! – rėkė Orvelas, stengdamasis įdurti titanui į koją savo
mažu durklu. Jis netgi atmerkė vieną akį, kad geriau matytų. Tačiau netrukus
vėl užmerkė, išsigandęs vaizdo.
Dvyliktą dieną jis pagaliau ryžosi išnaudoti savo besibaigiantį nemirtingumo
statusą ir prisijungė prie medžiotojų ekspedicijos. Tikėjosi esąs pripratęs
prie trykštančio kraujo ir besiverčiančių žarnų, tačiau vos tik susitiko pirmą
titaną, drąsa beregint išgaravo. Susirietęs trilinkas, Orvelas baksnojo titano
koją ir norėjo atsidurti kuo toliau nuo čia. Pageidautina Rojuje. Tačiau
paaiškėjo, jog tokių belaukiančių čia buvo ne jis vienas. Realiame pasaulyje
buvo tūkstančiai klientų, kuriems liko vos kelios realaus gyvenimo valandos.
Tačiau tos kelios valandos čia reiškė mėnesius ir net metus. Orvelui beliko
tikėtis, jog Undinė nesumelavo ir jo eilė ateis. Antraip jis čia neištvers,
išprotės garantuotai.
Vladimiras buvo dar vienas toks, belaukiantis savo eilės. Tik skirtingai nuo
Orvelo, jis ketino išnaudoti savo nemirtingumą ir išmušti dantis visoms
vietinėms meškoms. Pamanyk – mirtis… Blogiausiu atveju, juos vis tiek
atgaivins.
Galop titanas krito negyvas ir visi likę gyvi garsiai atsiduso su palengvėjimu.
Orvelas išvydo jam vienam skirtą sistemos pranešimą:
Sveikiname! Jūs gavote tūkstantį patirties taškų ir perėjote į antrą lygį!
„Eikit jūs visi šikt!“ – palinkėjo jis mintyse.
* * *
Penkioliktą dieną Orvelas numirė pirmą
kartą. Kartu su Vladimiru užpuolė nepavojingai atrodantį baltąjį grizlį, tačiau
pamiršo, jog tą dieną baigėsi jo nemirtingumas. Grizlis sugrizlino jį per tris
sekundes. Vladimiras liko kovoti vienas, bet nesiskundė. Kai Orvelas
atsipeikėjo Belgrado centrinėje aikštėje, netrukus gavo pranešimą, jog grizlis
buvo sėkmingai sudorotas ir savo skrandyje netgi nešiojosi kelias auksines
monetas bei kristalą. Orvelas pavydėjo Vladimirui – dabar anas buvo turtingas
ir galėjo apsigyventi normaliame Belgrado viešbutyje. Tuo tarpu Orvelo turtą
tesudarė kelios sidabrinės monetos ir aplūžęs arbaletas. Arbaletą rado to
paties pirmojo titano skrandyje. Ginklą jam paliko tik todėl, kad buvo ypač
pigus ir niekam tikęs.
Ir pirmoji mirtis buvo neišpasakytai kraupti. Orvelas niekaip negalėjo pamiršti
savo lūžtančių kaulų garso. Žinojo neužmigsiąs mažiausiai kelias naktis.
* * *
– Girdėjai? – kramtė smilgą Vladimiras, –
Rojaus serveryje kažkokios problemos. Kalba, jog jie ten priėmė kelis
tūkstančius klientų iš pietų Korėjos ir dabar Rojaus dirbtinis intelektas nespėja
tipo susitvarkyti su nusikaltimų banga.
– Rimtai? – Orvelas liovėsi valęs muškietos vamzdį ir sužiuro į draugą. Jiedu
abu įdėmiai sekė visas Rojaus naujienas ir gandus. Dėl viso pikto.
– Mhm… Girdėjau, Marija iš „Kaukolių Parado“ ketina atsisakyti savo teisės
pakliūti į Rojų. Tipo jai patinka švaistytis savo kuvalda po kalnus ir vilkų
kaukoles trupinti. Pašėlusi merga. Ir daili.
Orvelas prunkštelėjo nesusilaikęs. Čia visos buvo dailios ir pašėlusios.
Išskyrus tas, kurios verkė kamputyje iš siaubo, negavusios progos pakliūti
tiesiai į Rojų. Deja, jis negalėjo niekuo padėti. Čia arba susitaikydavai su
padėtimi, arba lėtai kraustydavaisi iš proto.
– Prigriebiam dar aną šerną? – parodė Vladimiras.
Orvelas žvilgtelėjo. Maždaug už pusšimčio metrų iš krūmų išlindo milžiniškas
padaras. Virš jo kraupios galvos švytėjo vos įžiūrimas užrašas:
Marmurinis Šernas. Dvidešimt penktas lygis.
– Gerai, – linktelėjo Orvelas, užsimesdamas muškietą ant peties ir traukdamas
iš makštų kardą. – Bet tik šį vieną. Jeigu ir vėl mirsiu, bent jau nereikės
pėsčiom atgal į miestą eiti.
– Teisingai mąstai, – pritarė draugas.
* * *
Keturi mėnesiai ėjo į pabaigą. Orvelas suposi medžio viršūnėje ant storos
šakos, įdėmiai stebėdamas netoliese plytinčią miško properšą. Prieš kelias dienas
jis išsikraustė iš sukežusios užeigos į normalų miesto viešbutį ir netgi kelis
kartus išsimaudė karštoje vonioje, todėl dabar jautėsi kuo puikiausiai.
Vladimiras jau vadovavo savo gaujai ir netgi ketino kėsintis į Belgrado mero
vietą. Žadėjo, jog jam bevaldant įstatymai daugiau nesikeis. Naivuolis…
Tyliai dzingtelėjus pranešimui, Orvelas siektelėjo apyrankės ir įjungė
holografinį meniu.
Brangūs „Sapnų Alchemijos“ vartotojai,
Pranešame, jog dėl techninių nesklandumų Rojaus serveris bus sustabdytas šią dieną, 23:40 val. programinio atnaujinimo
darbams. Atnaujinimas truks 25 realaus pasaulio sekundes, arba dvi su puse
virtualaus pasaulio valandų. Galimas trumpalaikis viso kūno skausmas. Iš anksto
atsiprašome už nesklandumus.
„Sapnų Alchemijos“ administracija
Orvelas prunkštelėjo ir stipriau sugniaužė dvimetrinį kalaviją, kurio ašmenys
ilsėjosi ant dešinio peties. Į miško proskyną ką tik įžengė keturi gigantiški
raganosiai raudonomis, švytinčiomis akimis. „Sudorosiu šią gaują, tada
pasižvalgysiu po Klyksmų kanjoną. Gal pasiseks ir sutiksiu porą titanų…“ –
svarstė, krisdamas iš medžio.
Nes panašu, jog Rojaus teks ilgokai palaukti.