Andrius Guzaitis

Iš trečio karto pavyksta atplėšti prišalusį šakalį. Nukratau sniegą, užmetu ant mažytės surinktų žabarų krūvelės, o pats susiriečiu šnopuodamas ir kosčiodamas. Kai akyse plaukiojantys šviesos taškai prasiskirsto ir maudimas krūtinėje nurimsta, dairausi toliau. Parko pakraščiuose malkų visai mažai, užtat čia galima rasti prakąstą sumuštinį ar termo-puodelį su dar šilto gėrimo likučiais. Burna pritvinksta seilių, vien pagalvojus apie gurkšnį saldžios kavos.

Gatvėje, už tvoros, praeiviai slenka pro šalį fluorescencinių šviesų upėje, nesustoja paspoksoti į Parką, nešūkauja, nemėto šiukšlių ir maisto likučių. Sargai kantriai stovi idealiai vienodais tarpais vienas nuo kito, mirksi oranžinėmis šviesomis, budriai stebi, kad niekas nepažeistų ribos. Gerai, kad saugo. Jei ne jie, tai medžių Centriniame Parke seniai nebūtų. Ir manęs nebūtų. Gerai, gerai, kad saugo.

Tik Komitetas su savo kvailais holo transparantais trypčioja. Jiems turbūt irgi šalta. Prieš nusibaigdamas, Senis tuose transparantuose išskaitė, kad komitetiniai atseit reikalauja medžius atiduot žmonėm. Turbūt melavo.

Šlamėdama ir šlumsėdama per krūmus atslenka mažoji. Apsnigta šaka šnioja per išbalusį veidą, ji susiraukia, bet rankų iš kišenių netraukia. Po to, kai praeitą žiemą nupjausčiau nušalusius pirštus, mažoji nekenčia šalčio ir sniego. Galbūt net bijo. Nieko, ateis vasara, ir nebus ko bijoti. Aš irgi seniau bijojau, tik ne šalčio – žmonių. Bet prieš dvidešimt… Ar dvidešimt du? Man tada buvo jau beveik septyni… Ne, vis tik prieš dvidešimt metų Korporacija pastatė Sargus, ir viskas – nėra ko bijoti. Niekas negali ateiti į Parką. Ir išeiti. Saugu.

– Ten, – kinkteli galva mažoji, – nudžiūvusi šaka.

Neklausiu, ar tikrai nudžiūvusi. Ji puikiai žino, kad gyvų medžių laužyti negalima. Medžiai saugomi, medžiai brangūs, medžiai Korporacijos.

– Tuoj, – sakau, – tik atsikvėpsiu. Luktelėk.

Mažoji trepsi koja ir žiūri iš padilbų į Sargus. Vis dar per jauna  suprasti, kaip mums pasisekė, kokie mes saugūs.

– Kada ta Korporacija pasiims tuos savo Sargus?

Ek, jaunimas. Visuomet klausia to paties. O aš atsakau irgi vienodai:

– Tada, kai pasiims savo medžius.

Dabar paklaus, kada Sargus pastatė.

– O ko jie ten džiaugiasi taip?

– Kas? Kur?.. – trumpam pasimetu.

Išties komitetiniai nebestovi tylūs ir paniurę – šūkalioja, pliaukši viens kitam per pečius, kilnoja rankas, kažką skaičiuoja. Negana to, vis daugiau ir daugiau renkasi iš aplinkinių gatvių. Man krūtinėj aštriai dilgteli, tarsi kokia negera nuojauta.

– Einam, – sakau mažajai, – parodysi tą nudžiūvusią šaką. Nėr čia ko spoksot.

Mažoji tačiau išsisuka nuo mano rankos, o komitetiniai baigia skaičiuoti ir visa banda pasileidžia link Sargų. Noriu uždengti mažajai akis, kad nematytų kaip kulkos ir plieniniai rimbai taško šitiek žmonių iš karto.

Noriu, bet negaliu. Žmonės pro Sargų tarpus plūsta į Parką, o šie tik vangiai mirkteli šviesomis ir išsijungia.

Pasaulis verčiasi aukštyn kojom, dangus griūna, ir milžino ranka suspaudžia krūtinę. Skausmas, kaip skysta ugnis, teka į kaklą, į rankas. Švokščiu:

– Bėk… Bėk pas mamą!.. – Viešpatie, kaip skauda. – Pasakyk jai, kur mane rasti… Pasakyk… Atsinešti peilį…

Temstančiomis akimis žiūriu, kaip išsišiepusios žmogystos  stumdo vienas kitą, grabalioja žievę, bando lipti į medžius, lupa mažesnes šakas.

Tikiuosi, kad mažoji išgirdo. Tikiuosi, kad nubėgo. Tikiuosi, kad spės grįžti. Būtų labai gaila, jei netikėliams atitektų ne tik medžiai, bet ir mano mėsa.