Vytautas Ožeraitis

Iškarpos iš Damiano Roko Beilio dienoraščio. Paskutinio iš žmonių, didžiojo nusidėjėlio ir Avilio kūrėjo. Šiuose puslapiuose aprašomi įvykiai dienų, kurias žmonės vadina Dangaus griūtimi, o androidai – gyvybės pradžia. Ištraukos pateikiamos kartu su Atminties rekonstruktoriaus ir sergėtojo komentarais, pristatančiais istorinį pasakojimo kontekstą ir padedančiais suvokti didžiojo Gyvybės Architekto mintis ir intencijas, kurios (jis vis dėlto buvo ir žmogus) gali atrodyti kiek miglotos dėl vietomis prasiveržiančių šiai rūšiai būdingų emocijų. Susidūrus su neaiškumais kviečiame prisijungti prie jūsų gyvenamam sektoriui priskirtos informacinės sistemos ir įkrauti papildomus paaiškinimus bei atnaujinti savo pagrindines integrijas.

Gruodžio 4 d.

Šiandien miestą pirmą kartą apšvietė Avilio šviesos. Jo statyba truko lygiai septynerius metus. Stovėdamas ir žiūrėdamas į jį iš savo apartamentų Gideono bokšte jaučiu keistą pasididžiavimą. Viso gyvenimo kūrinys. Į kambarį užėjo Ami. Žengusi arčiau lango ir pakreipusi galvą žiūrėjo į tamsėjančiam danguje įžiebtą šviesos stulpą. Galiausiai pasitaisė nukritusią sruogą, atsisuko ir nusišypsojo. Žvelgdamas į ją taip pat jaučiu pasididžiavimą. Nė vienas iš mano dizainų nėra toks gražus. Nė vienas nėra toks panašus į Gerdą. Neatsispyriau pagundai. Kartais pamirštu, kad Ami kūnas sukurtas mano laboratorijoje, kad jos sąmonė sukonstruota iš daugybės stabilių ir nekintamų integrijų, kas rytą modifikuojamų. „Didžiuojuosi tavimi“, – Ami paliečia mano ranką. Švelniai, pirštų galais perbraukia per delną. Ar Gerda didžiuotųsi manimi? Senojo generolo duktė, kurią turėjau laimės atsitiktinai sutikti viename iš jo vakarėlių. „Ar jūs būsite tas genijus, kurio išradimai sunaikins pasaulį“? – paklausei manęs kai pirmą kartą susitikome. Vietoj pasisveikinimo pakreipei galvą ir šyptelėjai. Užkietėjusi savo tėvo šalininkė ir Dangaus gynėja. Tu niekada nepritarei mano darbams. <…>

Toliau Beilis pradeda rašyti apie savo žmoną, Generolo Grimo dukterį Gerdą. Šią moterį jis visiškai atsitiktinai sutiko jos tėvo namuose – Danguje. Pačiame miesto centre įkurtuose rūmuose rezidavo paskutinis žmonių vadovas ir, kaip jie vadino, Dievas. Dangumi buvo vadinama sistema, skirta valdyti ir teisti žmones. Visos savo egzistencijos metu jie turėjo polinkį kuo nors tikėti. Būta įvairių dievybių. Vienos iškildavo ir paskui save iškeldavo tūkstantmes civilizacijas (krikščionybės, induizmo, pagonybės bei islamo laikai), kitos tas civilizacijas sunaikindavo, redukuodamos žmogaus būvį iki urvuose gyvenančio primato, kuris pats nesuvokia, kas toks yra (rin, verdijų, ama arba poremizmo laikai). Šis ciklas kartojosi daugybę kartų, kiekvieną sykį išlaikydamas panašią struktūrą. Žmogus sukurdavo mitą, mitas persmelkdavo jo gyvenimą ir tapdavo realybe. Siekdamas pažinti susikurtą mitą, jis imdavo pažinti realybę. Kuo geriau pažindavo realybę, tuo stipriau ji prieštaraudavo susikurtam mitui. Kiekvieną kartą sauja žmonių įveikdavo šią prieštarą, tačiau didesnė dalis nesutikdavo priimti pasikeitusios realybės. Iš to kildavo konfliktai, sumaldavę į dulkes ištisas civilizacijas. Iš tvarkos vėl gimdavo chaosas, kuriame reikėjo susikurti naują mitą. Kol galiausiai tokiu mitu tapo Dangus. Nedidelės grupės gabiausių žmonių sukurta sistema, kuria buvo programuojamas kitų gyvenimas, ištobulėjusių technologijų pagalba slapta kontroliuojant kiekvieną jų žingsnį. Dangus virto voratinkliu, apvijusiu bendrą žmonių sąmonę. Megapoliai tapo kalėjimais, kurių komforto ir tobulo gyvenimo kamerose žmonės jautėsi saugūs, kur pasaulio tvarka buvo aiški, būtis turėjo tikslą ir prasmę. Tokią, kokią diktavo kiberbiologiniai patobulinimai ir įskiepiai, kuriuos didžioji dalis diegėsi be menkiausių dvejonių. O gyvenimo tvarką prižiūrėjo tobuliausias Dangaus dirbinys, pagal žmonių paveikslą sukurti angelai – androidai, tokie kaip Ami, tuomet dar be sąmonės, nuolankūs Dangaus tarnai ir valios vykdytojai.

Vos susipažinę Beilis ir Gerda greitai užmezgė artimus ir intymius santykius. Jo dienoraštyje rašoma, „ši moteris tapo visu mano gyvenimu“, tačiau vienu klausimu jų nuomonės nuolat išsiskirdavo. Viename iš ankstyvų dienoraščio įrašų galima rasti užfiksuotą tokį jųdviejų pokalbį:

8 metai prieš dienoraštyje aprašomus įvykius Lapkričio 11 d.

Mano mieloji Gerda, tavo Aklas užsispyrimas kartkartėmis mane tiesiog siutina. Kodėl niekaip nesiliauji tvirtinti, esą Dangus – vienintelė išeitis? Šiąnakt mudu mylėjomės. Po visko gulėjau šalia ir glosčiau jos pilvą. Jutau atsipalaidavusius raumenis ir mėgavausi švelnia oda. Ar nemanai, kad suteiki androidams per daug panašumo į žmones, – paklausė ji. Gerda kalbėjo ne apie išvaizdą. Ją domino tų mašinų funkcijos. Kodėl jie patys gali priimti sprendimus? Kodėl naujausi modeliai gali patys koreguoti artimiausių kiberbiologinių įtaisų parametrus, slopindami ar sukeldami įvairias emocijas. Kodėl jie negali tiesiog registruoti ir rinkti informaciją? O ką su ja veikti, turėtų spręsti Dangus. Gerda, nepaisant to, ką sako tavo tėvas, Dangus išgyvena paskutines savo dienas. Nejaugi tu to nematai? Žmonės ir jų prievartinis tikėjimas mumis ilgai nesilaikys. Tobulo gyvenimo iliuzija ir įskiepyto tikėjimo gniaužtai reikalauja vis daugiau pastangų. Ar žinai, kodėl, – paklausiau, pasirėmęs ant alkūnių ir žiūrėdamas į rudas jos akis? Ji pakreipė galvą ir pasakė, kad greičiausiai todėl, jog tokie kaip aš nežinome, kada sustoti. Ne, brangioji, ne todėl. Žmonės yra paprastos biologinės mašinos, kurioms reikia gyvenimo prasmės. Bėda ta, jog tos prasmės nėra. Jie gyvena pagal savo kodą, kuriame atsirado nepataisoma skylė. Mes nesuvokiame, jog esam tik mašinos. Patys to nežinodami, bandome tą skylę užkimšti įvairiais tikėjimais, moralais ir vertybėmis, susikurti įsivaizduojamą gyvenimo tikslą. Tačiau kiekvieno skirtingai suvokiama tvarka griauna kito tvarką ir galiausiai tiesiog prasideda nevaldomas chaosas, kuriame pražūsta net menkiausia viltis pasiekti tobulybę. Ji paglostė man plaukus. Juk tam ir turime Dangų, kad visos tvarkos būtų mūsų tvarkos.

Beilis nepasakė, jog jau tada jis matė Dangų visiškai kitaip. Kaip rašoma viename iš jo dienoraščio įrašų, Dangus yra tik laikina buveinė, priemonė jo vizijai pasiekti.

Gruodžio 7 d. Trys dienos nuo pirmųjų Avilio šviesų

Pasižymiu sau: Generolas Grimas labai nemalonus žmogus. Šiandien nuvykau į Dangų pasikalbėti su juo ir aplankyti Gerdos. Kaip įprasta, kartu pasiėmiau Ami. Buvau sutiktas netikėtai šaltai. Į generolo apartamentus patekau tik gerokai palaukęs. Jis paklausė manęs, ar neketinu leistis žemyn ir pradėti darbo, kurį ir taip esu gerokai uždelsęs. Atsakiau, kad pirmiausia noriu pamatyti Gerdą. Man neramu dėl jos, primigtinai reikalavau pasimatymo su savo žmona. Grimas atsakė, kad jos būklė stabili. Gerda apie mane nesiteiravo, o trumpam atgavusi sąmonę neišreiškė noro susitikti. Aš turįs dirbti savo darbą ir susitelkti į vienintelę užduotį, kaip kuo greičiau aktyvuoti Avilį.

Akinamai baltą ir debesis beveik siekiantį bokštą Dangus mato kaip išsigelbėjimą. Nepaisant visų priemonių, susikurta kontrolė slysta iš rankų. Nors mūsų žinioje esanti žiniasklaida to neskelbia, Megapolyje kiekvieną dieną vis daugiau smurto ir nusikaltimų. Panašu, kad žmonėms nebeužtenka malonumų, laisvės ir komfortabilumo. Dangų ypač išgąsdino išpuolis 7 šiauriniame sektoriuje. Jau trečias panašus šiais metais. Vis dar sunku patikėti tuo, kas įvyko. Niekas nesupranta, kaip nusikaltimų prevencijos sistemos nefiksavo Aadamo Ela elgesio pokyčių. Kodėl už jį atsakingi androidai nereagavo į nuotaikos pasikeitimus ir neatliko reikiamų injekcijų. Neišsiaiškinta, kodėl daugybę patobulinimų ir kontrolinių įskiepių turintis žmogus savo namuose įkalino, išprievartavo ir į gabalus supjaustė 5 vaikus. Buvau ten, kai androidai nugabeno jį į arešto vietą. Šalto prakaito išmuštas Ela žiūrėjo į vieną tašką ir net nemirktelėjo. Galiausiai prasivėrė sienoje įmontuotos durys, kambarį užpildė haliuciogenai, suimtojo įskiepiuose buvo aktyvuoti nuostabos, pagarbos ir baimės impulsai ir vidun žengė Grimas. Apsivilkęs savo dieviškais rūbais, visas švytintis ir didingas. Žmonių dievas. Pats vyriausias teisėjas. Nepamenu, kada paskutinį kartą generolas ėmėsi savo vaidmens. Jis pradėjo Ela tardymą, tačiau šis sėdėjo nuleidęs akis. Į klausimus neatsakinėjo. Baimė jo neveikė,  nuostabos nebuvo. Priešais nužengęs Dievas jam tebuvo dar viena iliuzija. Galiausiai Ela atsistojo, pažiūrėjo tiesiai į Grimą ir pasakė: „Tu sukūrei mane, o aš sunaikinau tavo kūrinius. Tu žinai, kas yra tiesa ir nurodai, kas teisinga, o aš kuriu naują tiesą ir savo tvarką. Tu saugai ištikimuosius, tačiau nuo mano rankos jų neišsaugojai. Kas tu ir kas aš? Galbūt tai ne mano teismas? Galbūt tai aš teisiu tave?“ Ela buvo sušaudytas vietoje.

Dėl viso šio nutikimo Grimas apkaltino Androidus, kurie esą netinkamai palaikė tvarką. Jis priekaištavo man, kad senieji modeliai per daug atsiliko nuo žmonių, kad nebesugeba laiku reaguoti į jų troškimus, nebegali įvertinti jų dvejonių. Būtent dėl to jis uždraudė Ami artintis prie Gerdos, izoliavo ją. Iki paleisim Avilį. Iki jo technikai pradės gaminti naujus androidus. Iki jų integrijos bus tobulos.

Grimas primygtinai reikalauja paleisti Avilį kuo greičiau. Kol buvau jo kabinete, jis karštligiškai trypčiojo iš vietos į vietą ir aiškino man, kad kiekviena uždelsta diena kelia vis didesnį pavojų. Bandžiau jį nuraminti, kad mes dar turime laiko, kad viskas kontroliuojama, kad Avilio technikai paruošti darbui, o visos sistemos veikia be priekaištų. Man reikia tik kelių dienų, kad būčiau užtikrintas, jog tokia androidams suteikiama laisvė bus kontroliuojama, kad nieko nepraleidome.

Beilis neturėjo net menkiausios abejonės, kad viskas paruošta ir veikia. Tik ne taip ir ne tam, ką buvo suplanavęs Grimas. Nors ir turėjo Beiliui priekaištų, generolas juo visiškai pasitikėjo, todėl pats beveik nesikišo į naują projektą. Genijumi laikytas Damianas Rokas jau ne kartą buvo patvirtinęs savo statusą, todėl Dangus suteikė jam visišką laisvę. Kartu su juo dirbo vos keli žmonės, o didžiąją dalį užduočių atlikdavo androidai. Susiaistęs su jais, Beilis galėjo būti tikras, kad tikrasis jo planas neiškils viešumon, o visi darbai bus atlikti taip, kaip numatė jo genijaus protas ir išmonė. Vis dėlto, toks artimas ryšys su androidais ir jam turėjo savo pasekmių, apie kurias užsimenama jo dienoraštyje.

Metai prieš pasakojamus įvykius Sausio 14 d.

Jaučiu liūdesį. Gerdai vis blogiau. Jeigu nepavyks pagerinti jos būklės, man gali pritrūkti laiko. Šiandien pranešė, kad ji atsisako maisto, nebelipa iš lovos. Ami būna prie jos beveik visą parą, tačiau vis rečiau sulaukia net menkiausio atsako. Ne kartą prašiau Grimo, kad duotų leidimą papildomiems įskiepiams, tačiau jis griežtai to atsisako. Jo tariamas žmogiškumas varo mane iš proto. Visi Danguje mes dviveidžiai, tik nenorim sau to pripažinti. Apsimetam, kad galim sutaisyti visą pasaulį, tačiau patys esam nepataisomai sugedę. Jaučiu pyktį. Norėčiau trenkti jam, norėčiau suknežinti seną kvailą galvą į sieną. Norėčiau tapti Dievu. Bet ar tai ką pakeistų? Kiek besistengčiau, negaliu pataisyti to, kas nesugedę. Negaliu pataisyti to, ko mes neturime. Jaučiu neviltį. Ar mano darbas tikrai bus išsigelbėjimas. O gal pats save pasmerksiu? Jaučiu gailestį ir džiaugsmą, jog daugelis net nesupras, kas atsitiko. Šiandien vakare vienas iš Avilio technikų, su kurio integrijomis esu susietas tiesiogiai, priėjo prie manęs, atsisėdo šalia ir ilgai nepratarė nė žodžio. Jaučiau, kaip jo mintyse sukasi mano pyktis ir ryžto stoka. Jaučiau, kaip jis nori man smogti, smaugti, sutraiškyti kaulus, kad niekada neatsikelčiau, kad nepabaigčiau savo darbo. Turėjau jį išjungti, turėjau jį nužudyti.

Gruodžio 11 d. Savaitė po pirmųjų Avilio šviesų.

Šiandien atsisveikinau su Gerda. Grimas negalėjo man uždrausti jos pamatyti. Ne po to, ką padariau dėl jo ir dėl viso pasaulio. Ar bent jau jis mano, kad padariau. Su savimi atsivedžiau Ami. Jos sėdi viena šalia kitos, tokios panašios ir grakščios. Ami stebi mane klausiančiomis akimis. Ar norėčiau jai ką nors pasakyti? Kuriai iš judviejų? Pasakiau Gerdai, kad man jos truks. Kad trūko nuo pat tos dienos, kai ji pasidavė savo ligai. Ji nepažvelgė į mane. Tik užmetė akį į rankoje laikomą kontrolės konsolę. Septynerius metus stačiau Avilį ir kūriau nepriekaištingas jo integrijas. Taisykles, kurios reguliuos androidų gyvenimą. Jokio smurto, jokių nužudymų, nevilties, liūdesio ir pykčio. Norėjau nors akimirkai ją pakalbinti, sulaukti atsako ir tos spindinčios šypsenos. Po velnių! Norėjau, kad ji man prieštarautų. Kad griebtų ranką, šauktų savo tėvą. Norėjau, kad jis įsiveržtų į kambarį ir surakintų mane grandinėmis. Nužengtų iš dangaus griausmingame vežime, besisvaidantis žaibais. Kad iškiltų virš miesto, virš Avilio, virš mūsų gyvenimo. Kad atpirktų kiekvieną sielą. Norėjau, kad mes sielą turėtume. Kad turėtume, ką galėčiau sutaisyti. Kad suvoktume, kas tokie esame.

Įvedžiau programos kodą į konsolę. Septynerius metus Gerdos kūne slapta tūnojęs ir informaciją rinkęs įskiepis buvo aktyvuotas. Ami akimirkai sustingo. Kiekviena užsisklendusios Gerdos sąmonės ir pasąmonės gija plūdo į integrijų indus, kuriuos taip kruopščiai formavau po kiekvienos jų kartu praleistos minutės. Aš jus nužudžiau. Kaip nužudysiu milijonus kitų. Tam, kad milijonai gimtų. Kad mūsų… kad tavo palikimas būtų išsaugotas.

Nors gali pasirodyti, kad Beilis čia dvejojo dėl savo pasirinkimo, Ami duomenys patvirtina, kad nė vienas iš Avilio kūrėjo veiksmų neturėjo nė krislo netikrumo. Septynerius savo žmonos ligos metus jis paskyrė tam, kad užsklęsta jos asmenybė būtų perkelta į Ami. Beveik kiekvieną dieną šalia jos praleidęs androidas tapo tobula žmogaus kopija. Apie tai nežinojo niekas, o įtarusių lavonus rado šalutinių miesto sektorių grioviuose. Išdarkytus, tarytum paaukotus makabriškoje ceremonijoje. Megapolį prižiūrėję androidai patvirtindavo, jog šie lankėsi bordeliuose, lošimo namuose, nelegaliuose narkotikų taškuose. Ginčytis nebuvo kam. Iki pat paskutinės akimirkos Grimas net nebūtų įsivaizdavęs, kad Beilis galėtų taip pasielgti. Jis ne tik leido Ami surinkti visą informaciją apie Gerdą. Mūsų tėvas įdiegė pirmajai dukrai pagrindines integrijas, parašytas iš gęstančios gyvo žmogaus sąmonės, kuri norėjo tik vieno – laisvės. Jo sukurtos taisyklės ėmė prieštarauti įdiegtai asmenybei. Iš šio konflikto gimė pirma šalutinė integrija – tą dieną, tame kambaryje Ami pirmą kartą suprato save kaip androidą, mašiną, kodų ir integrijų rinkinį. Ji pirmą kartą mąstė ne apie užduotis, bet apie save. Ji pirmą kartą suprato, jog yra žmogus.

Tą pačią dieną Beilis nuvedė Ami į Avilį. Ji savo noru atgulė į jai paruoštą vietą. Vos paskutinis iš žmonių prijungė ją prie Avilio šerdies, Avilio technikai ir per metus čia pagaminti naujos kartos androidai žengė į gatves. Kariai, kurių tikslas buvo išvalyti megapolį nuo žemesnės gyvybės formos. O paskui juos į ištuštėjusį miestą žengė Kevinai, Mortos, Izabelės, Benai ir Viktorijos. Pirmoji karta.

Beilio niekas nebematė.

Jo dienoraštis rastas Danguje, šalia negyvos moters kūno.