Artūras Lauda

Kiekvienas turėjome po mėnulį – aš, mano broliai ir seserys, ir visi gyvenantys bendruomenės žinioje. Daugybę metų neregėjome saulės šviesos, tik šimtus mėnulių juodame danguje, pradžioje apvalių ir šviesių lyg kūdikio veidas, vėliau – dylančių ir senstančių kartu su savo žemiškais šeimininkais. Kiekvienas užgimęs mažylis atsinešdavo su savimi naują šviesulį amžinos prieblandos padangėje, kiekvienas mūsų galėjo matyti kiek delčios jam dar likę, kiek laiko atseikėta tėvams ir senoliams…

Ir štai aš su broliais pakirdęs anksti, tamsoje nugirdau tylų šnabždesį. Mus pažadino vėjas lange, atnešęs karštas smiltis ir nerimą. Mes pakilom ir palikę namus išėjom į naktį, o virš mūsų pakibo mėnuliai – visi kaip vienas išdilę tarsi senas nugludintas pjautuvas. Aš prisiminiau rytą, kai diena neišaušo, kai sustojo laikrodžiais ir mašinos, o iš dangaus ėmė kristi lėktuvai ir paukščiai. Vienu skausmingu atodūsiu numirė gelžbetoniniai miestai. Nurimo vėjai. Žemė liovėsi suktis.

Praėjo daugybė baimės ir nevilties valandų, kol užgesusių metropolių labirintuose atradę vieni kitus, klupinėdami išėjom į nežinią. Aklomis voromis iškeliavom tolyn nuo griūvančių miestų, nuo bundančio ten Žvėries, Sulaukėjimo ir įsigalėjusios Mirties gniaužtų. Bet niekas nebeišmanė dienų skaičiaus. Jos visos buvo vienodos ir kalaikios. Mes tik klaidžiojom tamsoje susikibę už rankų, jausdami virpančius draugo pirštus, krūpčiodami nuo menkiausio šnaresio ir stingdami iš siaubo kas kartą išgirdę tolstančius pasiklydusiųjų riksmus. Galiausiai išsekinti bemiegių klajonių, netekę jėgų mes sustojome kadaise derlingame slėnyje ir parklupę dėkojome Viešpačiui. Meldėmės, pakėlę nereges savo akis, viltingai žvelgėm į juodą bežvaigždę tamsybę, nė akimirkai nenustoję minties, jog naktis pasibaigs, jog ir mūsų vaikai pamatys ko nebuvo regėję.

Tačiau metai bėgo ir niekas nesikeitė. Iš begalinės vilties teliko kartėlis. Tuomet nežinia iš kur pasirodė mėnuliai. Pirmiau jų nematėme, bet mažieji parodė mums, minėdami žodį girdėtą iš pasakų. Ne, vaikai, tai ne saulė – kartojome bergždžiai prisimerkę į juodumą ir vis tiek neįžvelgdami jokios prošvaistės. Bet ilgainiui išvargintos akys įprato. Mes įjunkome išganingos minties ir šviesuliai pamažu ėmė rastis. Lyg veidai iš tamsos – besišypsantys, šilti ir tokie atpažįstami. Vos išvydęs vieną kurį, jau žinojai kieno žingsniai ataidi, kas sustojo šalia, tyliai prisiglaudė…

Bet šiandien su broliais pakirdę anksti, mes keliam žvilgsnius į blunkantį dangų. Ten tirpsta mūsų mėnuliai ir sklaidosi išsipašiusiais siūlais. Nakties uždangos įplyšta staiga prasišiepdamos dantytais kalnagūbriais. Štai ir atsigręžia diena į mūsų tamsiąją pusę, į aklai suręstus trobesius, apgraibom nurėžtus pasėlius. Pakyla auksaspalvė žara iš ten, kur nieko neliko, tik verdančios jūros ir išdegusio dykumos.

Ir štai mes su broliais pasitinkame nenumaldomą rytmetį. Tiek prailgusių metų gedėję šviesos, mes šiandien nežadinsim bendruomenės pailsusios taikoje ir ramybėje, nekelsim skurdžiais derliais nustekentų senolių, nei bičiulių iškamuotų bergždžių sėjų ir triūso; mes nebudinsim jaunesnių brolių, nei seserų nualintų nepritekliaus, tvankumos, begalinės tamsybės; šiandien nekelsim savo mažylių ir nekviesim pažvelgt į stebuklą jiems dar neregėtą – tegul miega šalia savo mylinčių motinų ir sapnuoja giedrą mėlį dangaus, ir lai juokias sapne, lai glaudžias juos saugančiam glėby. Tegul miega palaimoje…

O viršum šiaurinių keterų gražiai nusidažo pašvaistėmis. Skaisčiai nušvinta snieguotos viršūnės ir tuojau bliūkšta, ir smunka žemyn it smėlio pilys užlietos bangų. Pakyla žėrinti migla, švytintys debesų kriokliai nusirita uolomis, krinta tarpekliais, užkloja miškingas kalvas, upių vingius ir žemumas, aukso vijomis sklendžia virš pievų…

Ir nušvinta aušra, ir ateina liepsnojančiais slėniais.