Vitalij Binevič
Ar dar atsimeni, koks buvo pirmasis įspūdis? Ar nepamiršai, kaip gatvėse įsivyravo apgaulinga ramybė? Triukšmas, aidintis praeities prisiminimuose, žadėjo saugumą. Garsas, kurį skleidė žaidžiantys vaikai, besiginčijantys kaimynai ar pro šalį pravažiuojantys automobiliai, užtikrino, jog viskas yra gerai. O tada atėjo jie ir paliko mums tylą.
Marija užaugo apgaubta tylos. Nuo pat tos dienos, kai jos mirštanti motina įbruko man ją į rankas ir paprašė išgelbėti, Marija nežino, kas yra kasdienybės šurmulys. Tačiau aš bandau tai pakeisti. Į mūsų slėptuvę tempiu visą garso aparatūrą ir muzikos įrašus, kokius tik randu. Kartais tyliai leidžiu jai savo mėgstamas prieštvanines grupes. Labiausiai jai patinka Fojė plokštelė „Žodžiai į tylą“, prasidedanti identiškai pavadinta daina (nors aš pats nemėgstu šios grupės ir nesuprantu apie ką jie dainuoja), ir Elliotto Smitho kasetė „Figure 8“, kurioje yra kūrinys „Cant Make a Sound“. Marija sako, kad Ellioto balsas ramina, todėl aš nutyliu, jog jis nusižudė peilio dūriu į širdį.
Keista, kokių senienų galima atrasti Mokytojų kiemelio blusturgyje. Kai pirmą kartą ten apsilankiau, buvo akivaizdu, kad žmonės savo daiktus paliko nenoriai, kadangi jie buvo sumesti prie išėjimo. Tarsi prisiminimai, kuriais apaugę visi čia besimėtantys batai, paltai ar žiedai, vis dar turėtų kokią nors reikšmę. Tačiau būtent čia man kilo mintis ieškoti muzikos. Dabar mano ir Marijos aistra tapo dainų, kuriose apdainuojama tyla, rankiojimas. Mes jau turime Saimono ir Garfunkelio „Sound of Silence“ ir Johno Cage‘o „4:33“, nors Marija kol kas negali perprasti sudėtingos pastarojo kūrinio idėjos.
Tai tik keista užgaida. Tai ne maistas ir ne vanduo. Ji nebūtina mūsų fiziniam išlikimui. Tačiau muzika svarbi dėl abstrakčių ir žodžiais neperteikiamų priežasčių. Kiekvieną kartą, kai ruošiu dviratį kelionei į miestą, kur ieškau įrašų arba kitų naudingų rakandų, aš matau nerimą Marijos akyse. Tačiau ji taip pat nebyliai supranta, kad be muzikos mes seniai jau būtume tyliai nunykę. Kol kas ji negali to sąmoningai suvokti, tačiau akivaizdu, kad širdyje tai supranta.
***
Nebijok. Svarbiausia greitai ir tyliai kirsti ilgą Žvėryno atkarpą, o Senamiestyje aš jau galėsiu pasislėpti klaidžiose gatvėse. Taip aš kiekvieną kartą bandau raminti Mariją. Man tikrinant dviračio grandinę ir padangas ji visada susijaudinusi klausia, kodėl man reikia būtent to įrašo. Aš nepamenu nei grupės, nei dainos pavadinimo, bet aiškiai girdžiu priedainio motyvą:
Sky come falling down again…
Tada aš vėl pradedu pasakoti apie Edeną. Didžiausios valstybės, kurias dabar tegalima atrasti slėptuvėje kabančiame žemėlapyje, buvo stipresnės ir turtingesnės. Jos turėjo ištisas kariuomenes, galėjusias sustabdyti jų laviną. Be abejo, Marija nesupranta tokios abstrakčios idėjos kaip politika, nes pasaulis jai yra vienas didelis ištuštėjęs turgus, iš kurio jau seniai dingo reikalingiausi daiktai. Nėra nei filosofijos, nei mokslo, nei meno. Liko tik muzika.
Aš taip pat nesugebu jai racionaliai paaiškinti, kas yra viltis. Viltis yra Edenas. Edenas yra simbolis. Simbolis yra tikėjimas. Juk kažkur dar turi likti žmonių! Jeigu surasčiau veikiančią radijo stotį, turinčią pakankamai stiprią įrangą, galėčiau paskleisti pagalbos šauksmą. Edenas yra kažkur ten, tereikia su juo susisiekti. O išgirdusi tą dainą, Marija viską suprastų pati.
***
Akivaizdžiausi dalykai visada yra prieš akis. Eureka žmogų aplanko tik tada, kai jo protas išsilaisvina iš jį sukausčiusių tamsių nežinojimo grandinių. Mane nušvitimas ištiko kai į Karoliniškių pusę žvilgtelėjusi Marija paklausė, kada pagaliau nugrius ant kalvos stovintis Televizijos bokštas. Po šio klausimo beliko tik pliaukštelėti sau per kaktą delnu ir ištarti – kvailys!
Be abejo, Marija nepritarė šiai ilgai ir pavojingai kelionei. Iki bokšto teko eiti pėsčiomis per Karoliniškų draustinį, kadangi važiuojant į Narbuto kalną dviračiu neįmanoma išvystyti saugaus greičio, leidžiančio atsiplėšti nuo greitai bėgančios jų masės. O apie automobilį net neverta svarstyti, nes variklio burzgėjimas greitai mane išduotų. Pasisekė, kad tankiai miškelyje augantys medžiai leido pasislėpti nuo žvilgsnių tų, kurie atskilo nuo pagrindinės grupės ir pasimetė. Beliko tik sukaupti maisto ir vandens atsargas, kurias mes padalinome dviems žmonėms: man, einančiam į pavojingą žygį, ir Marijai, likusiai slėptuvėje.
Viskas užtruko ilgiau, nei aš tikėjausi. Teko net keletą kartų užlipti į bokšto viršų. Antrą kartą pasiekus devynišimtąjį laiptelį kilo kvaila mintis, kad bent jau dabar galiu sau leisti dažniau lankytis kažkada man per brangiame Paukščių take. Tačiau kol įjungiau atsarginius elektros generatorius, radijo bangų siųstuvus ir visus kitus vis dar veikiančius prietaisus, dėl kurių naudos nebuvau įsitikinęs, prabėgo visa para.
Ir štai pagaliau susisiekiau su išoriniu pasauliu. Tuo momentu pagalvojau apie tai, kaip smarkiai lemtingi įvykiai turėjo pakeisti mano įpročius. Kažkada MTV pradėjo savo video transliaciją grupės The Buggles klipu „Video Killed the Radio Star“, o man kaip tik reikėjo sugrįžti prie senesnės, ankstesniame gyvenime merdėjančios medijos. Juk turėjau pagalvoti apie tai, kad radijas vėl taps svarbiausia susisiekimo priemone, o kitose šalyse išgyvenę žmonės taip pat galės paskleisti savo pagalbos šauksmą! Įsijungęs radijo imtuvą anksčiau, būtent tokį pranešimą būčiau išgirdęs:
Is there anyone out there? Please reply, we are searching for Eden!
Aš ilgai stovėjau ir klausiausi šių beviltiškų iš kažkur sklindančių pranešimų, kol supratau, kad liko tik vienas dalykas, kurį galėjau padaryti.
***
Pasaulio miestai ir valstybės jau seniai skendi mirtinoje tyloje. Tačiau įjungus radijo imtuvą ir pagavus atitinkamą bangą, galima išgirsti vis atsikartojantį liūdną motyvą:
Looks like someone
let you down
told you lies and you believed
took you out into their garden
and walked you through the weeds
Sky come falling down again
sky come falling down again
…