Programuotoja: Milda Jensen

Dangus griūva, arba ačiū už viską

> import dangus_griuva.pasaka.py

> import dalyviai.konkursas.lituanicon.py

> import fandomo_izimybes.py

> kurinys = plot (dalyviai.konkursas.lituanicon, fandomo_izimybes) on dangus_griuva.pasaka

> print kurinys

Nuo kalvelės, ant kurios nedrąsiai skleidėsi pirmosios gėlės, pasirodė pakniopstom lekiantis Pūkelis. Trumpos kojos nespėjo su pagreičiu, rankos gniaužė brangų lobį, uodega maskatavo vėjyje.

– Dangus griūva! – iš visų plaučių rėkė jis.

Iš pakrūmės vangiai išlindo Baltoji Angis pažiūrėti, kas čia triukšmauja ir neduoda ramiai šildytis pavasarinėje saulutėje. Rėksnys, ją pastebėjęs, staigiai pakeitė bėgimo kryptį, pargriuvęs nuriedėjo vaiskiai žalia žole, atsikėlė visas murzinas ir toliau tęsė savo bėgimą, jau link Angies.

– Dangus griūvaaa! Geeelbėkis! Mums visiems tuoj blogai baigsis!

Angis nelabai suprato, kas čia vyksta. Dangus griūva? Kaip taip gali būti? Negi kas iš išorės rado jų interdimensinę salelę? Angis nespėjo sugalvoti dar vienos minties – už dangaus skliauto pasigirdo balsai. Ir jie artėjo.

– Aaaaa! Dangus griūva! – rėkė ir bėgo jau dviese, jei tik Angies šliaužimą galima pavadinti bėgimu.

Pribėgo ežerą. Ant liepto sėdėjo undinė ir aštriais dantimis dorojo pasigautą žuvį. Ji susiraukusi atsigręžė ir pamatė du persigandusius piliečius: apsiašarojusį, sriūbaujantį Pūkelį ir iš baimės plačiai prasižiojusią Angį. Jie abu kažką rėkė vienas per kitą, visai nėjo suprasti, ką.

– Ša! – suriaumojo undinė ir trenkė dviem plėvėtom rankom per lieptą. Triukšmadariai nutilo. Sekundei.

– Dangus griūūūvąąą! – duetu užbliovė Pūkelis su Angimi.

Tą patvirtindamas suskambo balsas iš anapus dangaus skliauto: „Mačiau, kaip nubėgo kažkur ten“.

Undinės ausys, primenančios jūros kriaukles, pastiro iš siaubo.

– Auf viedersehen! Geriau aš kokį laivą nusiskandinsiu ir jame apsigyvensiu! Be to, čia trūksta vyrų! – jos uodega plekštelėjo ežero paviršiumi, paskleisdama purslus ir trumpam sukurdama vaivorykštę. Iš gelmių atsklido trumpas žybtelėjimas.

Pūkelis su Angimi rėkdami bėgo toliau. Pribėgo Maumo trobelę, kurios kieme gulėjo surūdijęs kibiras ant ratų. Pats Maumas sėdėjo ant laiptelių ir tyliai brazdino gitarą, matyt, kurdamas naują dainą. Piktai šnairavo į triukšmadarius, bet nieko nesakė, tikėdamasis, kad jie patys susipras rasti kitą vietą nerišliai rėkauti. Bet tai, matyt, nebuvo gera taktika – įsiaudrinęs Pūkelis užgriuvo kibirą, ir tam nukrito ratas. To tai jau gana! Supykęs Maumas atsistojo, net žila galva saulę užstojo. Buvo besižiojąs kažką sakyti, bet jį pertraukė balsai iš anapus dangaus skliauto:

– Jėzau, baik taškytis kraujais!

– Tyški, tyški!

– Lalalalala!

– Dangus griūva, – plonyčiu drebančiu balseliu išspaudė Pūkelis.

– Aha, – atitarė Maumas, – reikia rasti kitą vietelę.

Taigi bėgo jau trise: Maumas savo ilgom kojom, Baltoji Angis skubiai vinguriuodama tarp pavasarinės žolės kuokštų, ir Pūkelis – pakniopstom, kiek pajėgdamas, balsu verkdamas, vis dar gniauždamas brangenybę rankose. Pribėgo smėlyną, kuriame ateiviai poliravo savo skraidančią lėkštę. Saulės zuikučiai žaidė jos šonuose.

– Dangus griūna! – sušuko choru trys išsigandę piliečiai.

– Kė? Nebūn tep. Patikrįkiet systiemas, skamb lyg vabals įsičirškinės būt.

Ant tų žodžių pasigirdo:

– Patrauk tą komodą.

Nudundėjo griaustinis, dangaus skliautas suvirpėjo, susiraukšlėjo.

– Rupkele, ne vabals! Planeta B! Mikliai, mikliai, nestabdiet! Juze, spirginsė chruščiofffkes! Petruk, tau užimtė Gaaariūns!

Pilki žmogeliukai kaip vienas metė muiliną vandenį, kempines, vašką, šluostes, ir sugužėjo skraidančion lėkštėn. Toji, sumirgėjusi kalėdinei eglutei pritinkančiomis lemputėmis, pakilo metrą nuo žemės, žybtelėjo mėlyna šviesa, ir išnyko palikdama virpulius ore.

Trys draugai pasileido bėgti toliau, ir rėkė „Dangus griūva!“ kiekvienam sutiktam, ir bedė dangun kaskart, ir visi metė darbus ir puolė gelbėtis. Vienas kavalierius, atidaręs šulinį, į jį suriko: „Kamane! Nešk mus iš čia!“, o tada, atvėręs trobos duris: „Žvaigždutės, metas keltis, išsikraustom!“. Laumė iš papelkės puolė skintis siauralapes balžuvas, ir, kai jau turėjo visą puokštę, pabučiavo varlę, o tada jos kartu žybtelėjo mėlyna šviesa ir išnyko. Grafas von Šnicelis išsirovė musmirę, nukando jos kepurėlę, sušuko „Velymo!“, češyriškai išsišiepė iki ausų ir iškeliavo, nepamiršęs žybtelėti. Širšės visos susispietė į savo lizdą, ir – jau tikriausiai atspėjote – melsvai žybtelėjęs jis irgi iškeliavo kiton dimensijon.

Lokys Adys sėdėjo ant skardžio ir rideno akmenukus. Išgirdęs triukšmą jis atsikėlė pažiūrėti, kas vyksta ir pamatė jo link bėgančius tris draugus – Maumą, Angį ir Pūkelį, viens per kitą rėkiančius apie griūvantį dangų.

– Griūva? Hm. Tai reiks pataisyt.

– Jaučiu čia lyg plyšys yra, – atsklido balsas, o danguje pasirodė mižiniškas pirštas.

– Atrodo vis dėlto, kad ne griūva, o yra griaunamas, – pastebėjo Adys. – Čia jau reikia kreiptis į Konstantiną keturiasdešimt antrąjį, jis žino atsakymus apie gyvenimą, visatą, ir šiaip viską.

Adys, Maumas, Angis ir Pūkelis nubėgo pas Konstantiną keturiasdešimt antrąjį. Šis, kaip pridera, jau buvo išsitraukęs teleskopą ir stebėjo dangų grabaliojantį pirštą.

– Dangus griūva, – tarstelėjo Konstantinas, vos svečiai pravėrė jo vartelius. – Tikriausiai pažeistas interdimencinis integralumas. Ką nors apie tai žinote?

Pūkelis ėmė raudoti dar garsiau.

– Aš… aš… aš užuodžiau… sausainius! Ir negalėjau susilaikyti! Prasigraužiau į kitą pusę… – ir ištiesęs rankas jas atgniaužė. Rieškučiose gulėjo sausainis su šokolado gabaliukais. – Bet mane pamatė… Kažkoks labai pasišiaušęs… ir jis ėmė mane vytis… – šniurkštė nosimi pūkuotasis padarėlis. – Aš atsiprašau, aš labai atsiprašau, aš tikrai nenorėjau, būhūūhūūūū!

– O jis tik tokio dydžio? – paklausė Konstantinas, žiūrėdamas į sausainį.

– Ką? Ne, aišku ne! Jis va tooooooooooooooooooooks! – Pūkelis ištiesė rankas į šalis, vaizduodamas dydį, o jo rankose sausainis irgi didėjo, kol tapo vos didenis už jį patį. – Va, tokio dydžio aš jį nugvelbiau, šniurkšt.

– Jeigu sugrąžintumėm sausainį, gal jie nebegriautų mūsų dangaus? – pasiūlė mintį Maumas.

Dangus subraškėjo, sudundėjo. Vienas jo kraštas pakilo, pro jį pasirodė akys – iš pradžių mėlyna, tada ruda.

– Ką matai? Aš irgi noriu pažiūrėti!

– Kažkokie fantastiniai gyviai ratu sustoję žiūri į tavo sausainį ir nedrįsta ragauti, va ką matau.

Akis pasitraukė, vietoj jos pasirodė kita, ant kurios bematant užkrito plaukų kuokštas. Stebėtojas patraukė plaukus nuo akies, o tada žvilgsniu patyrinėjo interdimencinę salelę. Atsitraukė ir pastatė dangų į vietą.

– Ufff, – atsiduso Pūkelis. Kiti irgi lengviau atsikvėpė.

Tačiau dangus vėl subraškėjo, suaižėjo, ir atsirado dar didesnė skylė. Pro ją į draugus žvelgė smalsus vaiko veidas, apgaubtas seniai nekirptų plaukų. Jis ėmė tiesti sugniaužtą ranką link penkių draugų.

– AaaaąąąąąĄĄĄĄĄĄĄ! – rėkė jie susikabinę.

Milžiniška ranka sustojo tiesiai virš jų, atsigniaužė ir iš jos pabiro sausainiai, iškirsdami draugus iš kojų. Pūkelis išsikapanojęs pamatė, kad skylė danguje traukiasi. Jis sušuko:

– Ačiūūū!

Pro skylę vėl trumpam pasirodė vaikas ir nusišypsojo Pūkeliui. Tada dangus nusileido į vietą, jo raukšlės išsilygino. Girdėjosi, kaip vėl užstumiama komoda. O tada stojo tyla.

– Taiii… skanaus? – paklausė Adys, žvelgdamas į sausainių kalną.

– Visi panikos apimti paliko salelę, – atsakė Angis. – Mes vieninteliai likę.

Pūkelis gulėjo tarp sausainių ir juokėsi, kad net ašaros tryško.

> 

> 

> print padeka

Ir aš ten buvau, sausainių nevalgiau, nes esu botas.
Ačiū, kad skaitėt.
Ačiū, kad rašot ar kitaip prisidedat prie fantastikos.
Nuoširdžiai jūsų,

kažkoks botas

> 

> tikriausiai guminis

Traceback (most recent call last):
  File “<pyshell#0>”, line 108, in <module>
    tikriausiai guminis
NameError: name ‘tikriausiai guminis’ is not defined