Alter Ego

Kai gauni užsakymą pavogti kokį nors neįkainojamą niekutį, supranti – lengva nebus. Tačiau kai darbo įkarštyje tave tuoj tuoj suims, o baterija bet kurią akimirką grasina atjungti maitinimą.. Taip. Pats laikas  prakaituoti. Žinoma, jei turi atitinkamas liaukas.

–

– Tu tik pagalvok! Mes sučiupom taip visų medžiojamą skardinę! – karys iš pasitenkinimo patrynė rankomis.

Lao nenorom praleido pro ausis nuskambėjusį Džo įžeidimą ir pritariamai linktelėjo.

– Myliu savo darbą, – karys tęsė džiaugsmo tiradą ir patapšnojęs per kišenę išsitraukė elektroninę cigaretę. Jo žmonos pastoviai bamba, jog reikėtų mesti rūkyti, bet juk kosmose nesiskaito.

– Ar įsibrovėlė neutralizuota? – apsaugos patalpose netikėtai pasirodė erdvėlaivio kapitonas. Na. Kaip netikėtai. Tiesiog niekas jo čia ir šiaip niekada nelaukia.

– Kapitone, – Džo išsitempė bandydamas nerangiai atiduoti pagarbą, nežinodamas kur dėti  cigaretę.

– Įsibrovėlė įkalinta krio kameroje. Joje prabus iki artimiausio mūsų sustojimo. Ten nusikaltėlę su  kamera perduosime vietiniams kariams tolimesniam transportavimui, – pavyzdingai pranešė Lao nei kiek nepasimesdamas dėl netikėto valdžios vizito.

Kapitonas pritariamai linktelėjo, pasitrynė kaktą ir pasiteiravo:

– O tai.. kaip ten? Kamera veikia?

Džo viltingai pažvelgė į savo techniškai kur kas labiau išsilavinusį kolegą.

– Šiuolaikiniai androidai kuriami iš biomasės, tad šaltis juos veikia panašiai kaip mus. Tik, – Lao kaktoje trumpam atsirado raukšlė, – jie turi galimybę išlikti sąmoningi proceso metu.

Kapitono antakiai šoktelėjo iš nuostabos, tačiau netrukus jo veide liko tik sveikas susirūpinimas esančia padėtimi.

– Jaudintis nėra dėl ko? – pasiteiravo dėl viso pikto.

– Nėra, kapitone. Androidas niekur nedings, – patikino Lao.

– Gerai, – pratarė kapitonas labiau jau pačiam sau nei kariams, – o tai pilnas laivas visokių turistų, deimantų, o čia tokia velniava darosi, man dar tetrūko…

Ko skrupulingajam vadovui tetrūko, kariai neišgirdo, nes šis pasišalino savo reikalais.

–

– L? Girdi mane? Kol kas nėra jokio vaizdo, – ausyse suskambo santūrus  Atūr susirūpinimas.

Įsitikinusi, jog „strėlė“ sėkmingai prisitvirtino prie „Fate Ellen“ korpuso, pasitikrinau savo įrangą. Turbūt šimtąjį kartą. Svarbiausia, kad veiktų traukos generatoriai ir nematomumo sistema. Visos kitos sistemos yra antrinės.

– Pyy-pipt.

Išskyrus.. bateriją, į kurios indikatorių pažvelgus man lieka tik sunkiai atsidūsti. Keistas įprotis perimtas iš žmonių. O tą brokuotą bateriją būtinai reiks pasikeist.

Pasirengusi išėjimui į išorę, suvedžiau pulte reikalaujamą kodą ir įjungiau kameras.

– L! Pagaliau! Aš jau maniau, atsijungei su visam! – vėl pasigirdo Atūr priekaištai.

– Kaip vaizdas?

– Ką? A… vaizdas, – Atūr persijungė į darbinį režimą, iš ausinių sklindančio šnaresio buvo galima suprasti, jog netrukus man bus duotas leidimas palikti „strėlę“ ir pradėti vykdyti misiją. – Vaizdas yra. Garsas puikus. Pabandyk atsarginę sistemą.

Paklusniai paspaudžiu atsarginę srauto liniją išjungus pagrindinę:

– Viens, du.

– Tiks, – palaimino Atūr. – Tuoj persiųsiu į tavo pultą programą…

– Aš žinau, ką turiu daryti, – nutraukiau Atūr jausdama kylantį susierzinimą. Na, kiek galima? Lyg pirmas kartas.

– L, – kantriai tarė mano porininkas. Aš to nematau, bet garantuoju, jog dabar jis ranka braukia per savo trumpus plaukus. Visada taip daro, kai jaudinasi. – Čia tau ne kokį krovininį kibirą nulaužti. Juk tu puikiai žinai, kokias apsaugos sistemas turi šis laivas! Juk tai „Fate Ellen“! Pats moderniausias erdvėlaivis visoje Sąjungoje!

– Tai turistinis erdvėlaivis, o ne karinis, – iškošiau pro dantis, – tad tereikia į jį įsibrauti nepastebimai. Tai – vienintelė problema. Jei įsilaužimo metu aš būsiu pastebėta, nieko nelaukiant šoksiu į „strėlę“ ir grįšiu pas tave.

Atūr nieko nebesakė. Tik susiraukė. Spėju.

– Lipu lauk, – pranešiau porininkui ir paspaudžiau dekompresijos mygtuką. Permatomas strėlės stogas pasislinko atgal, leisdamas man išlipti į paviršių. Traukos generatoriai puikiai veikė. Apie tai, jog jie gali bet kada nustoti veikti, o mane dėl to nublokšti į beribes erdves, stengiausi negalvoti.

Prisiartinusi prie šliuzo priklaupiau ir pradėjau darbuotis su valdymo skydelio tvirtinimais. Suprantama, tvirtinimai atsisuko, tačiau nei jų, nei paties skydelio dangčio nenuimsi. Juk nenorėtumėte netyčia taip pamesti kurią nors iš šių detalių atvirame kosmose? Na, o šliaužti atsarginių… kažkaip mėgėjiška, nemanot?

Atlaisvinus paskutinį tvirtinimą skydelio dangtis pakilo ir ilgų „kojyčių“ pagalba nuslinko į šoną. „Atsuktuvas“ pasislėpė įrankių pirštinėje ir jo vietoje išdygo jungtis, kuri netrukus godžiai įsisiurbė į apnuogintą valdymo pultą. Jo ekrane pasirodė vykdomos komandos. Programa paleista. Dabar telieka melstis, kad viskas pavyktų. Dar vienas kvailas įprotis, perimtas iš žmonių.

– L, panašu, kad viskas eina kaip per sviestą, – pranešė Atūr.

Aš pritariamai linkteliu. Tuomet suprasdama, koks tai neefektyvus gestas, pridūriau:

– Puiku. Pranešk, kai paleisi šliuzo atidarymo komandą.

Galėčiau ir pati tai padaryti, bet reikia taupyti energiją.

– Jau, – paskelbė susikaupęs porininkas – šliuzas atsivėrė. Pagavau save atsidusus su palengvėjimu. Ar žmonių įpročiai jau tampa ir mano?

Netrukus įžengiau į turistams skirtą erdvų šliuzą. Man įžengus į vidų, sistema paleido slėgio stabilizatorių, o kitą akimirką atsivėrė praėjimas į vidines patalpas.

Netikėtai ausyse pasigirdo švilptelėjimas.

– Eik tu sau, čia tai bent! – išreiškė savo pasigėrėjimą Atūr. – Aš net nebandysiu spėti, kiek kainavo visa ši išorinio naudojimo įranga.

Tiesa. Skafandrai ir visa ekipuotė atrodė įspūdingai. O medžiaga tokia plona, kad net būtų nedrąsu taip pasipuošus išeiti į atvirą kosmosą. Kalbant apie skafandrus…

Nieko nelaukdama atjungiau šalmą ir atsargiai padėjau jį ant stalo, kuris buvo skirtas greičiausiai tiesiog su savimi atsineštiems daiktams pasidėti. Netrukus išsilaisvinau iš skafandro, kurį taip pat padėjau ant stalo

– Eksponuojami auksiniai deimantai yra didžiojoje salėje, tau tereikia praeiti pagrindinį koridorių iki galo ir pasiekti tarnybinį įėjimą į salę.

Mintyse linktelėjau ir patraukiau koridoriaus link. Kaip ten žmonės sako? Jei vogt, tai milijoną?

Į mano akiratį pateko pirmieji skubantys „kolegos“. Stengdamasi neatkreipti į save pašalinių dėmesį, sėkmingai nekreipiau dėmesio į juos. Prisiartindama prie tarnybinio įėjimo itin nenoriai pastebėjau stovinčią apsaugą. Kas per akmens amžius? Žmonės apsauginiai? Puikus metas nusikeikti… Sukaupusi visą savo androidišką šaltakraujiškumą traukiu tiesiai prie įėjimo.

Vienas iš apsauginių netikėtai ištiesia man prieš nosį skenerį. Identifikacijos įranga – topteli man į galvą. Ot šūdas. Aš esu sistemoje kaip darbuotoja, tačiau akivaizdu, jog jiems reikia kažko daugiau nei vien tik mano piršto antspaudo ar akies rainelės.

– L, nešdinkis iš ten, – į ausį sušnypštė Atūr, mintyse papurčiau galvą.

– Palikau savo ID kajutėje. Einu atsinešiu, – pabandžiau aš tept slides, tačiau nesėkmingai. Abu apsauginiai net nesižvalgydami tuoj pat ištiesė rankas bandydami mane suimti. Matyt, apsaugos protokolas baisiai griežtas. Kaip ten bebūtų, jiems nepasisekė. Žmogus prieš androidą neturi jokių šansų. Dėl ko šie du netrukus iškeliavo į sapnų karalystę, o skeneris atsiduria mano kišenėje. Kokius variantus aš dar turiu? Galiu bandyti išlaužti duris per sistemą arba…

– L, ar girdi mane? – Atūr netikėjo, jog yra kokia nors ryšio problema.

Koridoriaus gale pasigirdo žingsniai. Sutrikusi „kolegė“ sustingo, kas davė man pakankamai laiko prie jos prisiartinti. Dar keli staigūs judesiai, ir mergina nė nespėjusi suprasti, kas atsitiko, atsidūrė ant grindų.

– Ką tu sugalvojai? L? Nekvailiok!

-Pyy-pipt!

Negaišdama laiko pokalbiams apžiūrėjau darbuotoją, kol žvilgsnis neužkliuvo už apyrankės, laisvai kabėjusios ant merginos riešo.

– Tave tuoj sugaus! Ką tu darai! Tu nespėsi! – niršo Atūr anapus ryšio.

Kai skeneris patenkintai pyptelėjo, įžengiau į erdvę salę, kur šurmuliavo visa gausa turistų ir vos ne tiek pat darbuotojų, tad tarp jų pasislėpti nesunku.

– Viskas gerai, čia tik nedideli nepatogumai, – pradėjau pamokslauti porininkui žengdama pro deimantų ekspozicijas. – Netrukus bus rasti kūnai, ir kils triukšmas. Aš net skafandro nespėsiu užsidėt, kai paleidus pavojaus signalą užsiblokuos visi šliuzai, o tokios apsaugos taip greitai neapeisi netgi tu.

– Tai ką darysi? – paklausė Atūr pasiduodamas mano argumentams.

– Pabandysiu apeiti apsaugą iš antrinių sistemų, – prikandau apatinę lūpą. – Tiesiog paleisk virusą, kai tik prisijungsiu prie pagrindinės sistemos.

Atūr kažką nepatenkintas sumurmėjo savo gimtąja ir man nepažįstama kalba.

Netrukus užėjau už vienos ekspozicijos. Permatomame kube buvo patalpintas kažkoks abstraktus dirbinys iš auksinių deimantų. Mečiau į jų pusę dar vieną žvilgsnį, kad galėčiau suprasti, kuo šie blizgučiai taip traukia žmones, tačiau man to suprasti nepavyko.

Kiekvienas ekspozicijos stendas turėjo savo autonominę apsaugos sistemą. Per ją turėtų būti galima patekti prie pagrindinės erdvėlaivio sistemos. Na, o perėmus viso erdvėlaivio valdymą galima… padaryti bet ką.

Nenorėdama sukelti įtarimo, stengiausi vaikščioti aplinkui stendą, apsimesdama, jog tikrinu apšvietimo lygį, ar viskas pakankamai tobula. Panašu, jog man neblogai sekėsi, tačiau laikas seko negailestingai. Kaip ir mano baterija. Reikia paskubėti. Liko paskutinis garbės ratas. Nuotoliniu būdu nulauždama apsaugos sistemą, turėsiu apie pusę minutės iki sistema atseks neautorizuotą prisijungimą. Giliai įkvėpiau.

Galiu duot nukirst savo dirbtinę galvą, kad mano veide pasirodė nuostaba, kai pavojaus signalas nuskambėjo vos po penkiolikos sekundžių, o ne po pusės minutės.

– Ot, velnias, – nusikeikė Atūr.

Nuoširdžiai pritariau porininkui ir bandydama prasibrauti pro sistemos apsaugas pradėjau dairytis.

– Jei mane ir suims, neatsitiks nieko baisaus, – stengiausi mąstyti blaiviai ir nuraminti Atūr. – Beveik prisijungiau.

Kad kažkas ne taip būtent prie to stendo už kurio aš ir buvau įsitaisius, tuoj pat buvo nustatyta. Nors žmonės panikavo, apsauginiai darbuotojai sėkmingai sėlino manęs link. Nieko tokio, svarbiausia suspėti įsibrauti į sistemą. Kitaip visas vargas bus veltui.

Stebiu, kaip apsauginiai artėja ir nė nepajudu iš vietos. Tuoj tuoj nulaušiu sistemą…

-Pyy-pipt, pipt, pipt.

–

Lao kankino dvejonės. Jis visada buvo tylus ir niekada nepasižymėjo iniciatyva. Gavęs užduotį  kruopščiai ją atlikdavo, tačiau nedarydavo daugiau nei buvo prašomas. Karjera jo nejaudino. Kadangi didelių gyvenimo lūkesčių neturėjo, tad ir nebuvo kažkokių ypatingų poreikių, kurių negalėtų padengti jo nepretenzingas atlyginimas.

Ir štai, eilinis karys, kuris ginklus naudojo tik per pratybas, per vieną ir tą pačią pamainą susiduria su vienu žymiausiu androidu plėšiku ir piratų antpuoliu. Piratai jau paklojo ne vieną dešimtį kovinių karių. Yra ir nukentėjusių turistų. Tad tik laiko klausimas, kada jis papildys jų gretas. Karys pažvelgė į krio kamerą kurios ekrane švietė „L-1z4“ — nusikaltėlis saugomas iki autorizuoto perdavimo. Lao apsilaižė sukepusias lūpas ir kreipėsi į šalia vietos nerandantį partnerį:

– Reikia paleisti androidą.

Džo išpūtė akis.

– Tau gal su galva negerai?!

– Jei piratai užims valdymo centrą, visiems bus tik blogiau. Sakykim, ji mažesnė blogybė iš turimų.

– Ką tu čia pezi?! – akivaizdu, kad Džo jau vos laikėsi nevožęs savo ilgamečiam kolegai.

– Ji androidas ir gali atremti piratų ataką! – rimtai supykęs atšovė Lao nesuprasdamas, nejaugi reikia aiškinti akivaizdžius dalykus?

Panašu, jog Džo apie tai nepagalvojo. Karys pasinaudojo jo sutrikimu.

– L bent jau nieko nenužudė. – Lao matė blėstantį karingumą partnerio akyse. – Bet veikti reikia jau dabar.

– O dievai, – Džo atžagaria ranka nusišluostė prakaitą nuo kaktos. – O tai ji nesugedo?

Šitai Lao priėmė kaip pritarimą, tad nedelsdamas atsisuko į kamerą, suvedė atsakingo pareigūno kodą.

– Jos baterija sugedusi, bet veikianti, ją tik reikia įjungti.

Kamera pritariamai sušnypštė, supypsėjo. Karys pajuto dilgčiojimą smilkiniuose, tačiau visą dėmesį sutelkė į bundantį androidės veidą. Jis nebuvo įprastai patrauklus akiai. Netgi atvirkščiai, panašu, jog veidas buvo surinktas iš skirtingų ir tarpusavyje nelabai derančių detalių. Atmerktos mėlyna ir ruda akys tik dar kartą patvirtino Lao spėjimą.

– Eee… – akivaizdu, Lao nors ir įtarė, kad androidas atsipeikės greičiau už žmogų, tačiau vis tiek liko sutrikęs.

Androido žvilgsnis nukrypo į šoną.

– Piratai, – Lao pasisuko į prabilusį kolegą. – Piratai netrukus užims laivą.

Karys nespėjo pasisukti atgal į kalinę, kaip toji jau stovėjo priešais jį.

– Man reikės jūsų prisijungimų, – tarė ji abejingai ir vikriu judesiu paėmė abiejų pareigūnų ID, tokiu būdu priversdama juos abu sustingti iš netikėtumo.

Mergina priėjo darbo stalą ir išrankos išleido jungtį, kuri prisijungė prie kompiuterio.

–

– L? Ar tau viskas gerai? – rūstus Atūr tonas nei kiek nesušvelnėjo.

– Man viskas gerai. Erdvėlaivį užpuolė piratai.

– PATS MATAU, KAD PIRATAI, – grubiai atšovė partneris.

– Ar spėjai perimti valdymą?

– Taip, – jau ramiau atsakė Atūr, – Bet nemanau, ar gali kažką padaryti. Tu viena, o jų daug. Jie jau baigė visus įkaitus suvaryti į karantino patalpas. O patys piratai išsilakstę po visą laivą beveik išskerdė visą laivo ekipažą.

– Bet juk tai puiku.

–

– Ką ji daro? – pirmasis atgavo žadą Džo.

– Neįsivaizduoju, su kažkuo kalbasi – atsakė kolega patraukęs pečiais.

Panašu, jog Džo buvo ypatingai sunku šiomis aplinkybėmis tylėti, tad vėl prabilo:

– O ką reiškia ten tos raidės?

– Kokios? – nesuprato Lao negalėdamas atitraukti žvilgsnio nuo prie kompiuterio besidarbuojančios merginos.

– Na šitos.. L ir taip toliau…

– L reiškia modelį. Tai androidų karta, kuri buvo aprūpinta autonominio programavimo paketu, – Lao atsiduso. – Dėl šio paketo androidai pagal poreikį patys gali save programuoti.

– O kitos raidės? – nuo šio klausimo Lao akimirkai susiraukė.

– Toliau nurodoma brokuotų androidų kategorija, – karys suprato nebylų partnerio žvilgsnį. – Tai androidai, įgiję savarankišką mąstymą ir nepaklūstantys protokolui.

– Nesąmonė, – Džo jau vėl spoksojo į androidą. – Juk tai robotas. Mikrobangė.

Lao manė galėsiantis praryti kartėlį, bet…

– …juk tai puiku.

Androidas nukreipė į karius jam nebūdingai skvarbų žvilgsnį, kuriame buvo kažkas primenančio šypseną.

– Aš sugalvojau, kaip atsikratyti piratais. Išjungti gyvybės palaikymo sistemas ir pašalinti deguonį visame laive.

Visai netrukus juntamas oro judėjimas dingo, o įkvėpti darėsi vis sunkiau.

„Štai. Mažesnis blogis nugalėjo,“ – pagalvojo Lao prieš užtemstant sąmonei.

–

Įkyrus stuksenimas privertė mane sugrįžti iš nebūties. Pramerkęs apsunkusius vokus po kurio laiko susivokiau esąs krio kameroje, į kurios langelį beldžia… androidas?

Ji, sulaukusi mano dėmesio, linktelėjo ir patraukė prie darbo stalo. Avarinė ryšio sistema, įdiegta kameroje ypatingiems atvejams, pranešė:

– Dėmesio, keleiviai. Piratai buvo neutralizuoti, tad jums niekas negresia.

Mergina nusišypsojo vaizdo monitoriams.

– Tačiau „Fate Ellen“ lieka užgrobtas, tad visiems geros kelionės iki artimiausio sustojimo.