Egidijus Zaikauskas

Degė žvaigždė. Ne, nu visos žvaigždės dega. Visokios ten termobranduolinės protoninio ciklo reakcijos ir milijardinis slėgis bei karštis. Normaliose žvaigždėse taip ir turi būti. Bet šita degė kitaip –  liepsnojo kaip gyvas deglas. Kaip inkvizicijos laužas. Agoniškai. Atrodė, jog girdžiu jos priešmirtinį siaubo klyksmą.

Bet kam deginti žvaigždę?!

Tikriausiai koks karpuotas kinžavų vaikiščias nusprendė išbandyti per gimtadienį gautą naują žaisliuką. Kas gi kitas, jei ne kinžavas? Juk jie, kinžavai, apšašę superenerginėm technologijom. Kinžavai patys juokauja, kad jų žindukliai dviem čiuptuvais prisilaiko pampersą, o kituose – po subprotoninį ginklą. O gal nejuokauja. Šaudymas į žvaigždes jiems – nacionalinis sportas, turbūt įeina į pradinės mokyklos programą.

„Rknnah urmahr prasgrha kahamrg aghrahm…“. Tfu, kas per kalba, liežuvį gali nusilaužti! – „Spragtelk, mažuti, ugnelę į aną žvaigždutę“. Velniai nematė, kai savo žaidimėlius žaidžia kokioj išorinėj galaktikoj, kur aplink jaunas žvaigždes per tūkstančius šviesmečių nerasi nė vienos organinės molekulės. Bet čia, Paukščių Take, kur gyvybės knibždėte knibžda! Ir tai galima buvo susirasti tinkamesnę, pavyzdžiui, Oriono Rygelį su visom jo retrokristalinėm planetom ar vienišių Cefėją. Bet ne, matai, paduok mums subtilesnę žvaigždę. Ir išsirink tu man kone mažiausią visam kvadrante. O svarbiausia, kad ta mažylė – mano žvaigždė! Mano Žemės Saulė!

Tikriausiai, ant manęs kažkas dantį griežia. Apie kinžavų paauglį tai aš čia šiaip, pirmam pykčiui išgiežti. Visi visus šunis ant jų karia. Ne be pagrindo, nu, bet blaiviai mąstant, koks save gerbiantis kinžavas trenksis į tokį užkampį? Ne, čia akivaizdžiai asmeniška. Pykšt į Saulę ir po 8 minučių iš Žemės liktų tik aprūkęs, apskrudęs akmenukas. Atia visam mano kapitalui. Sudie karjerai. Kam aš būčiau įdomus be fizinio savo istorijų pagrindo! Išsigalvoti istoriją ir durti pirštu į kokį tolimoje galaktikoje skriejantį akmenį ar ledo gabalą, neva, štai čia viskas ir atsitiko, kiekvienas durnius gali. Beje, daugelis Diskurso naujokų taip ir daro. Mulkiai! Tokie Oratoriaus kubą matys kaip savo ausis. Nes, vaikyti, kad užkoptum iki Diskurso viršūnės, reikia turėti tikrų istorijų! O aš turiu. Iš čia, iš Žemės!

Uf, dar kiek ir būtų tik „turėjau“. O „turėjau“ nieko nedomina. Daug tokių „turėjusių“ pro Izoglosą įžengė, tačiau po šiai dienai Diskurso papėdėje tebesitrina. Nėra tikrų istorijų – nėra ir šlovės. Jei būčiau bent minutę sudelsęs, jau rytoj visiems tiems nevykėliams būčiau maloniai linkčiojęs ir kolegomis juos vadinęs. O dar po metų savo Oratoriaus kubą tikriausiai jau tik Garbatoriumo smuklėse teatverčiau. Už žiupsnelį kitą „Užmaršties smėlio“. Bet ačiū broliukams kinžavams už bioneutronines kapsules ir tėtušiui Alber-S-Tainui už plyšius Laiko Sraigės vijose – suspėjau. Ir, žinoma, motulei gamtai už Kamanę! – Kaip be jos! Išnirau iš Sraigės minutė prieš Saulės liepsnoms nutvilkant Žemę ir išskleidžiau tercijoninį skydą. Superinis daikčiukas! Kokių dešimt vietinių metų turėtų atlaikyti.  O per tą laiką sugalvosiu, kaip šį, mano istorijas penintį dangaus kūną, išsaugoti.

Paprasčiausia būtų klonuoti Žemę kokioj panašioj sistemoj kur nors ties senosios ir naujosios visatų riba ir tikėtis, kad nieks klastotės nesuuos dar bent milijoną metų. Pakaktų laiko padoriam kapitalui susikalti. Tada ir į užtarnautą poilsį galima. Kad ir toj pačioj klonuotoj Žemėj. Savo pirminiu materiniu kūnu. Susiręsčiau trobikę kur kalnuose ant ežero kranto. Parsivesčiau papingą moteriškutę. Gal net kokį snarglėtą vaikiūkštį užsiveistume. O netoliese giliam urve paslėpta ilsėtųsi manoji senutė Kamanė. Po milijono metų kelionių būtų kiek pavargusi. Ne juokas – taip nardyti tarp visatų! Galėtų irgi į pensiją. Bet nieko, gerai prižiūrima dar patarnaus. Retoms iškyloms į Sraigę. Juk reikės man kartkartėm sveikatą pataisyti! Kas ilgiau pagyveno materiniam kūne sako: senatvė – bjauri. Todėl daugelis kas kažkiek laiko parlekia į Sraigę kūno pasiremontuoti, jaunystės susigrąžinti. Ačiū dievui, pats senatvės nepatyriau, nes po to, kai per erdvėlaikio plyšį visai netyčia įsmukau į Laiko Sraigę, per visą tą milijoną metų savo pirminiam primityviam kūne išbuvau ne daugiau kaip penkerius šešerius metus. Daugiausia naudojau atostogoms į kūniškų malonumų rojų – Didžiosios Kalės Bordeliją (argi ne tam kūnai ir reikalingi!) ir  trumpoms išvykoms į Žemę – istorijų Diskursui pasirankiot. Tad tikrai nespėjo nusidėvėti. O kai nusidėvės, klonuosiu.

Vis dėlto Žemę klonuoti, tai ne kūną. Žiauriai brangu. Ir jei išaiškėtų – o planeta juk ne adata šieno kupetoj! – mano karjerai kryžius. Ne, reikia kito plano.

O gal nulupt nuo jos kaip žievę nuo obuolio, tik viršutinį sluoksnį – su keliais vandenynais ir vienais kitais ne per aukštais kalnais, dar aborigenų saujelę – ir tą luobą ant kokios nors gretimos sistemos planetos užmesti? Op – žiūrėkite, išgelbėjau senovinę civilizaciją! Didvyris, atseit. Imkite mane ir garbinkite ir garbindami visaip kaip mylėkite.

Neee, žinau aš tas meiles didvyriams: vieną dieną – dievas, kitą dieną… į pievas. Hm. Nusišnekėjau – į pievas. Užtat su rimu. Diskurso gurmanai įvertintų, ir kreditukai tik dzing dzing dzing į mano sąskaitukę…

Taip, kaina svarbu. Vargu, ar teraformacija pigiau atsieitų. Paskui dar ir originalumo klausimas iškiltų. Autorinių teisių arbitražas… Fui, su juo prasidėsi, milijoną metų nesibaigs.

Gal geriau pamėginti perkelti pačią Žemę? Na, ir kas, kad kitoj sistemoj ar net kitoj galaktikoj – vis tiek originalas. Parinkčiau panašią, su geltonąja nykštuke ir septyniom aštuoniom planetom aplink, įsodinčiau trečioj eilėj, mėnulį aplinkui suktis paleisčiau – mano gimtainiai žemiečiai nė nepastebėtų. O jei ir pastebėtų, ką suprastų, savo primityviais žiūronais romantiškai į dangaus sferą besidairydami. „Uh, – sakytų, – žvaigždės pasikeitė, Jums, Mano Valdove, didelę šlovę pranašauja.“

Cha cha cha. Įdomu, ką dabar galvoja? Turbūt spokso galvas į viršų užvertę ir stebisi, kaip čia vidury dienos žvaigždėmis lyja. O gal mano, kad dangus griūva, ir visi, į dulkes parklupę, savo medinius dievus nuodėmių atleidimo meldžia?! Tamsuoliai. Nesupranta, ką reikėtų garbinti. Beje, gera mintis! Gal tikrai savo kultą Žemėj pasėti? Bent jau teisingam dievui melstųsi. Na ir kas, kad tas dievas vos prieš šimtą  metų po tas pačias žemės dulkes šliaužiojo. Žemės metų. Ir prieš milijoną Sraigės. – Dievų laikas kitaip teka.

Tačiau ir dievams gali būti smalsu žvilgtelėti, koks vaizdas, kai į tercijoninį skydą kala toks kiekis plazmos. Turėtų būti įspūdinga. Bent akies krašteliu…

– Kamane, į Žemės orbitą, aukštis – 0,0035 nuo terapaviršiaus.

Gera mergytė. Paklusni. Tik pastaruoju metu pradėjo kiek ožiuotis. Tai į komandą vangiai reaguoja – ar tik manimi, savo šeimininku, neabejoja, tai ne toj Sraigės vijoj išneria. „Atsiprašau, paklydau“. Aha, tarsi nežinočiau, kad kamanės klysti nemoka. Tobulos erdvėlaikio nešlės. Bet vat, kažkas ne taip. Gudrauja. Bene laisvės įsigeidė? Padūzgauti žvaigždžių spiečiuose, plazminio nektariuko iš novų pasiurbčioti. Aha, pasvajok. Juk puikiai moki – kamanės garsėja lakia fantazija. Ne veltui kiekvienos Iliuzoriumo scenos užkulisiuose bent kelios kamanės bimbia.

O čia kas dabar?! Ar tik ne dirbtinis palydovas! Negi?… Pasirodo, senokai Žemelėj gimtojoj lankiausi. Kai buvau užsukęs paskutinį kartą, už mintį, kad Žemė sukasi apie Saulę, keistuolius ant laužo pleškino. Jo, švytint Laiko Sraigėje nesunku prarasti sąlyginio galaktinio laiko pojūtį. Kiek čia galėjo praeiti – du, trys šimtai vietinių metų? Nuo tikėjimo skraidančiais kilimais ir šluotomis iki kosminių aparatų per kelis amžius! Įspūdinga pažanga. Reikėtų dažniau atlėkti gimtųjų vietų aplankyti. O gal laikas jau pačiam imtis šaltinio istoriją formuoti, užuot vien stebėjus? Pavyzdžiui, galėčiau sukurti dvi imperijas, vienai įduoti ginklų, kitai tvirtą moralę, ir pažiūrėti, kaip vargšiukus skers. Turėtų gimti gausybė širdį veriančių istorijų. Diskurse užtektų tūkstančiui metų!

– Prie mūsų greitai artėja neatpažintas mechaninis objektas, – aštrus Kamanės balsas pervėrė mano svajas it muškietininko špaga obuolinį pudingą. – Susidūrimas po trijų, dviejų, vienos…

Tūkstantis anusidžių man į… Kas čia per…

Mus supurtė stiprus smūgis. Iš netikėtumo net įsikandau liežuvį.

– Mechaninis objektas pažeidė mano energinį integralumą. Negaliu užtikrinti sklandaus perėjimo į Laiko Sraigę. Jūsų materinis kūnas neatlaikytų erdvėlaikio iškreipių. Kartoju, pažeistas energinis integralumas. Pone, negaliu jūsų perkelti atgal į Sraigę. Taip pat negalėsiu ilgai apsaugoti jūsų materinio kūno nuo žalingo kosmoso poveikio. Evakuokitės. Evakuokitės.

Kamanės balsas aidėjo mano smegenyse – garsinio bendravimo atsisakėme jau prieš tūkstančius metų. Bet vis tiek galėjau mėgautis jo švelniu tembru, girdėti jo intonacijas. Dabar, buvau tikras, jos balse girdėjau paniką. Suvirpo ir mano kinkos.

„Mechaninis objektas“! Jie paleido į mane raketą! Suknistų kinų darbas, kieno gi dar! Kamanės apsaugos sistema tiesiog nesureguliuota tokioms primityvioms technologijoms. Pats taip nustačiau, nes Sraigėje mechanika bevertė. Grynas energinis būvis. Dievams kitoks nedera. Bet ir dievams į šikaną prireikia. Tad keliaujant į b-erdvę tenka įsivilkti į savo primityvų materinį kūną. Vis spėliojau, kas slepiasi už tos „b“. Juk tikrai ne „boheminė“ ar „binarinė“. Dabar į galvą lindo tokie užmiršti žodžiai kaip „bobausinė“, „bananinė“, „bizalinė“ ar dar radikalesni iš „b“.

Deja, kad ir ką tas „b“ reiškė, kaip tik jis manęs dabar ir laukė. Ir dar „š“ kaip priedas.

– Eolo vyturą, – sukomandavau.

Kamanė akimirksniu mane apsiautė bioenergine skraiste. Ant odos sumirguliavo miriadai žiburiukų. Iš karto pasijutau saugiau ir ramiau. Eolo vyturas. Keistas pavadinimas materinio pavidalo apsaugos kostiumui.

„Apsisiautęs vėju nusileidau ant raudono kalno…“ – prisiminiau kažkurią iš savo istorijų ant Diskurso laiptų. Prisibūriau. Kaip iš… Kokie ten tie tirščiai? Na, bus proga prisiminti. Eolo vyturas gali apsaugoti mano materinę subinę nuo visų grėsmių net kelias savaites. Kamanei to per akis sulakstyti į Sraigę, susitaisyti (gal nė nereikės kreditan – Diskurso žvaigždėm neblogai nubyra) ir grįžti manęs pasiimti.

Truktelėjau katapultos svirtį.

***

Jau praėjo aštuoniolika metų. Kamanė neatskrido. Nutrenkė mane į Žemę, o pati – laisva į visatos platybes. Apmovė: nei palydovų ir kiniškų raketų buvo, nei Saulė degė, nei dangus griuvo. Čia, Žemėje, dar visai neseniai pasibaigė Viduramžiai. Et, tikra iliuzijų meistrė! Kartais pasiilgstu jos. Ir žvaigždžių.

Kiekvieną naktį, išėjęs iš savo trobelės, žvelgiu į dangų. Arba, jei oras ramus, žemyn – į ežerą. Jame atsispindi žvaigždės. Kažkoks dieglys į sprandą įsimetė, sunkoka ilgai užvertus galvą stovėti. Žmona sako: „Ko stebiesi? – Senatvė“. Ir juokiasi. Jai gerai – ji jauna. Sveika. Graži. Stotinga. Ir linksma. Ištisai juokiasi. Mylimoji Stela. Man taip patinka žiūrėti, kaip kvatojantis liula jos putli krūtinė. Dabar dar putlesnė – pritvinkusi pieno mažylei. Mano vaikui. Trečiam. Kai apie visus juos: vyresnėlę Estrelą, vidurinįjį Astarą, mažylę Novą ir savo brangiausiąją Stelą, galvoju, galugerkly taip saldu ir taip ramu širdy.

Kokios ryškios žvaigždės! Ir šaltos. Eisiu vidun, pažiūrėsiu, ar nenusispardė antklodės kuris iš vyresniųjų. Juk jau rugsėjis. Čia, kalnuose, naktį ir pašalnoja. Iš vakaro prikūrenta troba iki ryto išvėsta. Apklostysiu vaikus ir atgal į lovą pas savo Stelą. Įsikniaubsiu į jos minkštą šiltą krūtinę ir klausysiuos, kaip miega mano žvaigždės.