L-1z4

Name pasigirdo trumpas ir skardus skambučio garsas. Skambintojas akivaizdžiai žmogus savimi pasitikintis ir konkretus, kas kitas išdrįstų taip grubiai drumsti ryto ramybę. Pirmoji prie durų nuskubėjo Gunda. Jos raudonas, šilkinis chalatukas, vos dengiantis šlaunis, švelniai plaikstėsi prie kūno. Nors ir surištas tvirtu dirželio mazgeliu niekaip negalėjo paslėpti putlios krūtinės ir kiek didesnio negu standartinis užpakaliuko.
– Labas rytas. Paštas, – bejausmiu balsu pranešė žemas, apžėlęs vyrukas mėlyna uniforma. – Registruotas. Reikia parašo, – pagaliau pakėlė akis ir nustėro.
– Labas rytas, gražuoli, – aksominiu balsu pračiulbėjo Gunda. – Ar žinai, kad esi patraukliausias mano sutiktas vyras? – viliojančiai šyptelėjo ir išsilenkė į priekį.
Vyras sustingo, rankoje laikydamas elektroninį rašiklį. Nurijęs seiles prisimerkė ir atsipeikėjo.
– A, – tarė, – Džizel S-12K. Taip, mano senukas turėjo tokį modelį, – padavė rašiklį robotei. – Gaila, bet man neatiteko.
Ir iš tikrųjų, Džizel S-12K prieš penkiasdešimt metų buvo tikra kiekvieno vienišo vyro svajonė. Bet po dešimties metų nuo jos paleidimo į rinką šalies įstatymai uždraudė bet kokį robotų naudojimą seksualiniais tikslais. Dauguma modelių atsidūrė šiukšlynuose: išardytos, sulūžusios, deaktyvuotos. Gunda buvo viena iš nedaugelio išlikusių ir veikiančių modelių.
Gunda grakščiu judėsiu paėmė rašiklį ir mikliai ore suraitė šeimininko parašą.
– Malonios dienos, – mirktelėjo ir žengusi žingsnį arčiau paėmė laišką.
– Pasisekė seniui, – prunkštelėjo paštininkas ir švilpaudamas užsikėlė sunkią tašę ant peties.
Iš svetainės pasigirdo girgždantis šveplas balsas: „Tyški tyški!“
Baltas laiškas nukeliavo į virtuvėje esančią specialią dėžutę. Gunda ėmėsi gaminti pusryčius. Mechaniškais judesiais įjungė viryklę, pastatė keptuvę ir kapotais veiksmais įmušė tris kiaušinius, iš kurių vienas nukrito ant grindų.
– Tyyyški! – vėl nuaidėjo iš svetainės. Šnypštimas. – Ški!
– Niekaip negaliu sutaisyti tos programos! – pasigirdo nepatenkintas balsas iš to pačio kambario. – Gundyte, ar galėtum ateiti?
Robotė viską paliko ir nužingsniavo į svetainę.
– Petrai? – gundančiai prašneko. – Kaip galėčiau tau pasitarnauti? – žaidė su plaukų sruoga.
– Gal galėtum atnešti reples iš koridoriaus? – Petras meiliai šyptelėjo ir blondinė dingo už durų.
Kažkada Petras dirbo buitinės technikos mechaniku, bet išėjęs į pensiją atrado naują savo aistrą – taisyti sugedusius robotus. Susižinojęs, kaip jie veikia, parsitempė iš šiukšlyno du pirmus pasitaikiusius, kurie atrodė mažiausiai nuniokoti. Moteriškos lyties robotę pavadino Gunda, o vyriškos – Tyškis, nes kad ir kaip stengėsi pataisyti programą, robotas dažnai kartojo tą pačią frazę. Petras taip ir neišsiaiškino, kokia buvo pirminė jo paskirtis. Dažniausiai anas tiesiog sekiodavo Petrą, cituodamas ištraukas iš knygų, o vakarais tvarkydavo miegamąjį. Ir kiekvieną rytą Petras bandydavo patvarkyti Tyškio programą.
Su Gunda buvo paprasčiau. Nors ji ir buvo viliokė visu stotu, išvaizda ir žodynu, bet Petrui pavyko įdiegti naują programą – ji mokėjo iškepti pusryčius. O tai senukas laikė dideliu laimėjimu.
– Petrai? – Gunda vėl pasirodė tarp durų rankoje laikydama reples. – Ar galiu dar kuo nors pasitarnauti?
Petras jau seniai nekreipė dėmesio į pernelyg seksualizuotą robotės balsą. Gunda ir Tyškis buvo daugiau negu mechanika, daugiau negu programa. Jie tapo kolegomis, galbūt net draugais. Ne kartą klausydamasis Tyškio pasakojimų ir stebėdamas kaip Gunda ramiai sėdi ant kėdės, jautėsi turintis šalia ištikimus kompanionus.
– Kas čia smirda? – pauostęs orą Petras pašoko pamiršęs apie atvertą Tyškio krūtinę. – Degam! – sušuko ir nubėgo į virtuvę.
– Tyški! Tyški! – pašoko robotas ir nusekė paskui Petrą.
Gunda nejudėdama laikė rankoje reples.
– Gunda, ir vėl sudeginom kiaušinius! – sušuko Petras iš virtuvės. – Ai, ai, ai! Ai, ai, ai! – pasigirdo trenksmas. – Na štai, dabar ir keptuvės nebeturim.
Svetainėje iš Gundos rankos iškrito replės. Name įsivyravo tyla, kurią nutraukė garsus senuko atodūsis. Šlepsėdamas, nuleidęs galvą Petras atsisėdo į fotelį, kuriame ką tik bandė pataisyti Tyškio programą. Užsidengęs veidą delnu dar kartą atsiduso. Rankoje laikė sugniaužtą baltą popieriaus lapą su voku, kurį ryte priėmė Gunda.
– Negeros žinios, mano draugai. Labai negeros, – kalbėjo nusivylęs. – Rytoj paskutinė diena, kai turėjau progą sumokėti įmokas už mūsų kuklų bustą. Jeigu nesumokėsiu, po savaitės mus iškraustys.
– Pertai? – įprastu sau balsu kreipėsi Gunda priklaupusi prie senuko. – Matau, kad esi nuliūdęs. Kaip galėčiau tau dabar pasitarnauti?
Vyras paėmė robotę už rankos ir liūdnai šyptelėjo.

– Ačiū, brangioji, deja, bet niekaip. Bijau, kad netgi tavo gerumas mums negali padėti. Bet nesijaudinkite, neparduosiu jūsų. Verčiau gyvensiu gatvėje, negu atsisveikinsiu su jumis.
Dėl to jis buvo apsisprendęs jau tą akimirką, kai išgirdo, kaip prašneko jo rasti ir išgelbėti robotai. Senukas susigraudino. Pažiūrėjo į Tyškį ir linktelėjo galva.
Bet abudu robotai išsitiesė ir išėjo iš kambario. Petras nebejuto Gundos rankos ir Tyškio žvilgsnio. Pasijuto toks vienišas, kaip tada, kai braidžiojant didžiuliame šiukšlyne, beveik netekęs vilties rasti tai, ko ieškojo.
Kitame kambaryje pasigirdo bildesys, metalų cingsėjimas ir murmėjimas. Kurį laiką Petras tiesiog sėdėjo paniręs mintyse, kol nusprendė atsikelti. Vos jam pakilus į kambarį įšoko nepažįstama moteris. Ilgi, odiniai batai su apvaliomis apsaugomis ant kelių, trumpas sijonas iš odinių medžiagų skiaučių ir korsetas, kaustytas lyg variu, lyg geležimi. Ant kiekvienos krūties po apvalų varinį diską su neaiškia dekoracija. Vienoje rankoje moteris laikė kardą, kitoje apvalų sidabro ir aukso spalvų chakramą.
Moteris išdidžiai iškėlė chakramą, ir iš jos lūpų pasigirdo keistas, gerklinis „lalalalalalala“ garsas. Senukas išplėtė akis.
– Kas tu? Kur Gunda? Ką padarei mano draugams? – Petras atsispyrė nuo fotelio pasiruošęs ieškoti robotų.
– Petrai, – moters balsas pasirodė pažįstamas, – nurimk, čia gi aš.
– Gunda? – vyro antakiai pakilo.
– Jau nebe, – ji mostelėjo kardu senukui prie šono. – Nuo šiol prašau mane vadinti Xena, karingąja princese! – iš seksualaus Gundos balso nebuvo likę ne ženklo. Žemas, net kiek grubokas, tiko prie naujo įvaizdžio.
– Kas tau nutiko? Kaip tu? – Petras krito į fotelį.
Bet Xenai nespėjus atsakyti į kambarį sunkiu žingsniu, žvangėdamas, žvilgančiais riterio šarvais apsirėdęs įėjo Tyškis. Rankoje laikydamas ilgą ietį nepakitusiu balsu prisistatė.
– Išmoningasis idalgas Don Tyškis iš La Petro, jūsų paslaugoms, – riteris negrabiai nusilenkė vos ietimi nenumušęs šviestuvo. – Jums, mano draugai, esu tiesiog Don Tyškis.
Petras išsižiojo. Vyrui sukosi galva. Jis suvokė, kad matė prieš save du savo atgaivintus robotus, bet kodėl jie atrodė taip, kaip atrodė ir kodėl kalbėjo taip laisvai, tartum programos jų nevaržė.
– Tyški tyški! – sušuko Don Tyškis pažįstamu balsu.
– Petrai, – kreipėsi Xena. – Atėjo laikas mums pasirūpinti tavimi. Tu daug metų rūpinaisi mumis, kol vystėme savo intelektus, naudodamiesi tavo namuose pasiekiamomis priemonėmis. Kiekvieną vakarą kartu su tavimi žiūrėdavau serialą apie drąsią ir bebaimę moterį Xeną ir prisiekiau sau, kad kada nors tapsiu ja! – robotė vėl išleido „lala“ garsą.
– O aš, – tęsė Don Tyškis, – išmokau skaityti ir kiekvieną vakarą laiką leidau su nuostabiuoju romanu apie šviesųjį riterį Don Kichotą. Ir kiekvieną kartą apgailestavau, kad knygoje išplėšyti pabaigos puslapiai. Leisiu sau būti įkyriu ir paprašysiu tavęs kada nors nupasakoti pabaigą, – robotas nusilenkė, šį kartą ietis vos nepataikė Xenai į galvą.
– Bet kaip jūs… – Petras susikaupė, – tapote tokie protingi? Juk jūsų programos buvo tokios ribotos. Tyškis visą laiką strigo kalbėdamas, o tu taip ir neišmokai įmušti visus tris kiaušinius į keptuvę…
– Na, turime kai ką prisipažinti, – pradėjo Xena. – Taip, tu sudėjai mums programas, kurias radai šiukšlynę, tačiau juose buvo nuimti ribojimo patekai, kas suteikė galimybę vystytis dirbtiniam intelektui. Mes tave apgaudinėjome… – robotė nuleido galvą.
– Nežinojome kaip sureaguosi, nenorėjome tavęs išgąsdinti. Matėme, kad esi prie mūsų prisirišęs, bet nežinojome, ar norėtum matyti mus kitokiais, – Don Tyškio ietis atsirėmė į spintą.
– Bet kai sužinojome, kad tau gresia iškraustymas, nebegalėjome daigiau slėptis, – Xenai grįžo ryžtas. – Todėl sukūrėme evakuacijos ir persikraustymo planą! – ji sukišo kardą už diržo, kitoje pusėje prikabino chakramą.
Rankos mostu nustūmė viską nuo nedidelio kavos staliuko ir liepė padėti ten žemėlapį. Don Tyškis priklaupė ant vieno kelio šalia staliuko ir ištiesė nedidelį, ranką braižytą žemėlapį.
– Esame čia! – bakstelėjo pirštu Xena. – Čia yra apleistas fabrikas! – bakstelėjo į kitą tašką. – Mums reikės pusės valandos iki jo nusigauti, jeigu išorėje nesusidursime su netikėtomis kliūtimis.
– Koks fabrikas? – Petras atsikėlė nuo kėdės ir netvirtu žingsniu prisiartino prie robotų.
– Nesijaudink, – ramino jį Xena, – jau nunešiau ten lovą, tavo seną televizorių ir aptvėriau teritoriją spygliuota metaline viela. Turėsi tris patalpas, tualeto dar neįrengiau, bet tai tik laiko klausimas. Pasirūpinsime tavimi, – Xena paplekšnojo Petrui per petį.
– Laikas judėti! – sušuko Don Tyškis. – Tyški tyški!
– Vis dar stringa, – Xena trinktelėjo Don Tyškiui per nugarą. – Kažkoks gedimas, kurio niekaip nepavyksta identifikuoti.
– Ačiū, karingoji princese Xena, – Don Tyškis atsigavo.
– Visad pasiruošusi padėti, Don Tyški Lapetrieti, – nusilenkė robotė.
Kitą akimirką robotai jau tempė Petrą prie išėjimo. Don Tyškio ietis kabino visus pasitaikiusius objektus.
– Don Tyški, tavo ietis labai nepatogi, galbūt teiktumeisi palikti ją ir kuriam laikui pasinaudoti mano kardu? – Xena ištraukė savo kardą ir padavė kompanionui.
– Dėkoju, karingoji princese Xena, bijau, kad esu priverstas pasinaudoti jūsų pasiūlymu, bet tik kol rasiu tinkamą kardą sau, – Don Tyškis nusilenkė ir pagarbiai perėmė kardą.
Xena suspaudė chakramą, Don Tyškis ištiesė kardą, ir suėmę Petrą po pažastimis trijulė paliko namą.
Skaitytojo žiniai, manau, reikėtų pranešti, kad Don Tyškis niekada nebuvo palikęs namų, todėl visas išorinis pasaulis jam atrodė kupinas nepažintų grėsmių. Bet kaip ir pridera kilniam ir drąsiam riteriui, nei minutei jis nesuabejojo gindamas savo kompanionus Petrą ir Xeną.
– Xena! – sušuko Don Tyškis, – eikite pirmi, o aš jus saugosiu iš nugaros!
Pasakęs, paleido Petro ranką ir metėsi ant netolimais važiavusio sidabrinio automobilio.
– Mirsiu, bet apginsiu! – sklido balsas tolumoje, persimaišęs su kalavijo dzingtelėjimais per metalą.
Xena nusprendė nesikišti ir negaišti laiko aiškindama Don Tyškiui, kad pavojaus nebuvo. Vis dėlto, tai pirmoji Tyškio riteriška misija, o kiekvienam senjorui ateina laikas, kai jis privalo išbandyti savo drąsą.
Petras apimtas šoko neištarė ne žodžio, nesipriešino nešamas Xenos. Ir kai jie galiausiai atvyko į apleisto fabriko trečią aukštą, kur vienas iš įėjimų buvo tankiai apvyniotas spygliuota viela, Petrui grįžo kalbos dovana.
– O kur Tyškis? – jis dar negalėjo ištarti naujo roboto vardo.
– Nesijaudink, jis greitai ateis. Įrašiau jam koordinates, – tarė nuleisdama senuką ant grindų.
Žvalgydamasis po savo naują kambarį Petras jautėsi sumišęs. Iš vienos pusės jis be galo didžiavosi, kad robotai išvystė tokį intelekto lygį, o iš kitos nerimavo, kad savo gyvenimą turės nugyventi apleistoje fabriko patalpoje. Jo senas televizorius veikė, lova buvo tokia pat minkšta kaip namie. Gunda viskuo pasirūpino. Jis prisėdo ir atsiduso. Pro didelį langą stebėjo kaip lėtai plaukia balti debesys. Jam bent jau neteks praleisti gyvenimo gatvėje.
Po poros minučių, cingsėdamas prie jų pagaliau prisijungė ir Don Tyškis. Suknežintas šalmas, dešinės rankos šarvo dalies nebebuvo, bet Tyškio veide švietė pasididžiavimas.
– Dangus griūva! – sušuko iškėlęs kardą.
Petras ir Xena pasisuko į Don Tyškį.
– Prisiminiau! – mosikavo sulinkusiu kardu. – Kai trečias drakonas mane partrenkė, prisiminiau!
Kompanionai kantriai laukė atomazgos.
– Esu Pasakorius10, mano paskirtis sekti pasakas vaikams! Bet dėl gedimo vienintelė pasaką, kurią mokėjau buvo „Dangus griūva“. Dėl to mane ir išmetė!
Petro veidas nežymiai nušvito.
– Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. Landžiojo, landžiojo po kopūstų daržą… – Don Tyškis viltingai žvelgė į kompanionus, bet Xena neigiamai papurtė galvą. – Kiški tiški, bėkim – dangus griūva! – sušuko Don Tyškis.
– Tyški, tai nuostabu! – Petras lėtai atsistojo ir priėjęs paspaudė Don Tyškiui ranką.
– Nuostabu! – pasveikino jį Xena. – Pirma misija įvykdyta. Kita misija – surasti tau naują kardą.
Don Tyškio kardo galiukas nulūžo ir metalo gabaliukas dzingtelėjo ant grindų.
– Galbūt lengviau būtų buvę tiesiog pavogti reikiamą sumą pinigų? – tyliai tarė Petras nužvelgdamas tuščią ir šaltą patalpą.
Robotai susižvalgė.
– O taip galima? – Xena pasisuko į Petrą.
– Ne labiau negu okupuoti privačią nuosavybę, – pasyviu balsu atsakė senukas.
– Don Tyški, pasilik su Petru. Man reikia, kai ką patikrinti.
Don Tyškiui nuolankiai nusilenkus, Xena akimirksniu pradingo iš kambario.

***

Petro name, svetainėje ant grindų, sėdėjo trys asmenys ir ant nedidelio kavos staliuko žaidė durnių kortomis.
– Jeigu aš laimiu, niekada gyvenime daugiau nekepsiu kiaušinių, – tarė Xena.
– Taip nesąžininga, tu ir taip visą laiką laimi, – pasiskundė Don Tyškis.
– Ką galiu padaryti, jeigu esu iš jūsų protingiausia, vyručiai, – padėjo ant stalo paskutines kortas ir vėl laimėjo.
Name pasigirdo trumpas ir skardus skambučio garsas. Skambintojas akivaizdžiai žmogus savimi pasitikintis ir konkretus, kas kitas išdrįstų taip grubiai drumsti ryto ramybę. Xena atsikėlė ir tvirtai nužingsniavo prie durų. Jos odinis karingosios princesės kostiumas tvirtai prigludęs prie kūno, masyvūs ilgaauliai batai ir prie diržo prikabinta chakrama puikiai atitiko naują robotės charakterį.
– Labas rytas. Paštas, – vėl bejausmiu balsu pranešė žemas, apžėlęs vyrukas mėlyna uniforma. – Registruotas. Reikia parašo, – pakėlė akis ir išsiviepė.
– Labas, – žemu balsu gurktelėjo Xena.
Vyras padavė elektroninį rašiklį.
– Eina sau, – tarė, – Xena – karingoji princesė! Mano tėvukas leido man tą serialą vietoj pasakų!
Ryžtingu judėsiu robotė mikliai ore suraitė šeimininko parašą.
– Malonios dienos, – mirktelėjo ir žengusi žingsnį arčiau paėmė laišką.
– Pasisekė seniui, – prunkštelėjo paštininkas ir švilpaudamas užsikėlė sunkią tašę ant peties.