Bronce

Radiacinis užterštumas nepaliaujamai skverbėsi į žmonių vidų –  jų širdys temo, darėsi purvinos, abejingos. O štai dėl išoriniame pasaulyje tvyrančio užterštumo, žmonės slėpėsi požeminėse perėjose, šiluminiuose mazguose, konteineriuose. Viename iš tokių būstų savo varganas dienas stūmė Adelė. Kitoje to paties konteinerio pusėje gyveno Tania – vieniša, paprasta moteris, dirbusi požeminės mokyklos valytoja.

Adelė iš namų kojų nekėlė.  Jos būtis, lyg mistinė būtybė, užstrigo tarp didžiulių metalinio konteinerio sienų, o savo pusėje ji įsirengė itin keistą, į altorių panašią garbinimo vietą.

Paprastam žmogui kambarys – altorius būtų pasirodęs chaotišku šiukšlynu, tačiau akylesnis galėjo pastebėti, kad visi daiktai čia turi savo vietą. Ant sienų kabėjo kačiukų paveikslėliai, įrėmintos šunų nuotraukos, paukščių ir egzotinių gyvūnų plakatai. Pats altorius – sukaltas iš dviejų taburečių ir ąžuolinės lentos. Ant jo, iš vazos, kyšojo plastmasinės gėlės, į šalis sklaidėsi dvokus, iš džiovinto karvės šūdo pagamintų smilkalų dūmelis.  

Bet tikroji kūrybinė atrakcija regėjosi užvertus galvą. Kambario lubos pranoko visų gamtos mylėtojų vaizduotę. Jas, iki pat kraštų, dengė didžiulis puošnus plunksnų kilimas, šedevras, suklijuotas iš įvairiausių paukščių plunksnų. Virš galvos raibuliavo kuosų, gulbių, zylių, žvirblių, pelėdų, sakalų, kregždučių, gandrų ir varnų spalvingos ir nebylios grožybės.

Tik viena Adelė žinojo kiek vargo, barnių ir nerimo kainavo jai visas kambario turtas, suneštas naktimis. Tai buvo kelių benamių darbas, kurie už arielką ir šiltesnį kąsnį, tempė viską į jos būstą.

Paskutiniu metu pas ją atsirado ir negyvų lauko žvėrelių, kuriuos, papuoštus plastmasinių gėlių įkapėmis, šarvojo prie altoriaus. Kol jie buvo gyvi, Adelė bijojo užkrečiamų įkandimų, tačiau mirusieji jai patiko. Nugaišėliai priminė praėjusių dienų trapumą, palaipsniui užgrobtą globalios taršos ir šiandieninės nykumos. Pastaroji ją guodė – nyki širdis godžiai trokšta ir aplinkinių nykumo.

Į Tanios gyvenamąją dalį iš Adelės pusės sklido dvėselienos kvapas. Kartoninis lakštas skyręs judviejų puses buvo plonas, skylėtas ir moteriai vis rodės, kad dvokas tuoj užkimš visas odos poras ir išdegins nosies gleivinę. Todėl vieną dieną tarp Adelės ir Tanios įvyko maždaug toks pokalbis:

– Adeliūc, na, visur turi būti ribos…tas kvapas…

– Dvokia? O pasaulis už sienų nedvokia? Dar nepripratai?

– Bet nuo šito kvapo mane pykina. Tu suprask.

Adelė, kaip ir visi kiti,  jau senokai nepajėgė suprasti kito žmogaus:

– Taniūcha, tavo namai dvokia nuo oro, kurį užteršiau ne aš.

– Taip,  –  sutiko Tania, – bet tie nugaišę žvėreliai…

– Nekvaršink man galvos, –  dabar jau supyko Adelė ir dar kartą įsitikino, kad tik gyvūnai verti meilės, o ypač tie, kurie nekiauksi, nemurksi, ir, žinoma, nekvėpuoja.

Tania nusprendė nepasiduoti ir po kelių dienų keistąją kaimynę pakvietė į svečius. Jei ne piktumu, ar įkyrumu, tai draugiškai ir pamažėl, mąstė Taniūcha. Kai kaimynės tyliai gardžiavosi obuolių pyragu ir arbata, pasigirdo triukšmas. Adelės kambarėlyje kažkas krito ir su dideliu trenksmu tėškėsi žemyn. Būtum pamanęs, kad į namo stogą atsirėmė didžiulė milžino plaštaka.

Abi moterys įpuolė į keistąjį meilės gyvūnams podėlį, kuriame ant krūvos žurnalų, iškamšų ir dulkių kėpsojo niekad nesugebėsiantis skraidyti plunksnų šedevras. Adelei priklupus prie kilimo, ant jos užgriuvo vietoj šviestuvo kabėjusi briedžio kaukolė ir smigo tiesiai į smilkinį. Keistoji kaimynė nė nekrustelėjo. Gulėjo, lyg piktavalio berniūkščio akmeniu pamušta katė, kurios smilkiniu kaip mažytis upokšnis tekėjo kraujo srovelė. Tania dar akimirką suabejojo ir pamėgino ieškoti išeities, tačiau čia pat susivokė – Adelei jau niekas nepadės, niekas neatgaivins. Nebūtų moters atgaivinęs net devynbalsis, prie pat ausies pristatytas gruzinų choro giedojimas.

 Ji buvo negyva.

***

Kai Tania suledėjusiais pirštais pamėgino suimti šlapią skudurą, suprato, kad vaizduoti, jog nieko neįvyko, nepavyks. Prisiminusi išsižiojusio briedžio kaukolę, sustingusias ir, tarsi, perregimas Adelės akis, ji čiupo megztinį ir tyliai, kol vaikams dar vyko pamokos, išbėgo iš darbo vietos. Tuščiuose metaliniuose mokyklos koridoriuos liko stovėti kibiras ir šluota.

Tania nusprendė slapstytis ir rasti prieglobstį kanalizacijos vamzdynuose.

Po poros savaičių, pūvančių žvėrelių ir Adelės lavonų kvapams pasiekus apogėjų, į konteinerį įsiveržė specialus kriminalistų būrys. Jie ir išsiaiškino, kad mirusioji – Adelė, moteris, kuri beveik niekada nėra išėjusi iš savo būsto, o artimiausias jai žmogus ir buvo netikėtai dingusi mokyklos valytoja Tania.

Ir, galbūt, senais laikais, besislapstančią Tanią norėtumėm grąžinti į teisėsaugos rankas ir kuo nuoširdžiausiai pasiūlytumėm jai kovoti ir ginti savo nekaltumą. Arba džiaugtumėmės, jei ji nuspręstu pabėgti ir pakeistų pasą iš kurio klastingai tylėtų veidas su kitu vardu ir pavarde.

Tačiau pasaulis pasikeitė ir jau seniai nebuvo toks kaip anksčiau. Ištobulinta technologijų sistema leido ne tik susekti žmogų. Bet ir jį sunaikinti. Vietos po saule užteko visiems, tačiau vidiniai žmonių resursai ir meilės ištekliai ženkliai mažėjo. Tariamiems ar tikriems nusikaltėliams nebuvo kito pasirinkimo – visus juos atiduodavo „Dangaus prieglobsčiui“. Ne, tai nebuvo dievobaimingųjų pomirtinis atlygis gausiai dalijamas tiems, kurie ištvėrė. „Dangaus prieglobsčiu“  visuomenė pavadino nusikaltėlių sunaikinimo būdą. Reikėjo į jų smegenis įdiegti mikroschemą ir tolesnei egzistencijai patalpinti į specialiai tam reikalui sukurtą kapsulę. Žinoma, tai daug geriau nei mirtis, tačiau tai ką su jais padarydavo teismo vykdymo mašinos buvo daug žiauresnė mirties imitacija, beje, visuomenei tinkanti ir nekelianti jokių nuogąstavimų.

Viskas priklausė nuo to, ką paskutinėmis gyvenimo akimirkomis mąstydavo suimtasis. Implantų  diegėjai galėjo būti ramūs – įtariamieji bijojo, tad paskutiniųjų valandų mintys niekaip negalėjo nugabenti jų į įsivaizduojamą rojų. Pilni sumaišties ir nežinios protai kurdavosi tokius pragarus, kad žiauresnės bausmės nebūtų sugalvojęs nė pats velnias.

Kai Tanią surado, ji nesipriešino. Žinojo – niekam nieko neįrodys. Buvo susitaikiusi su viskuo, apsiprato su baisiausio scenarijaus neišvengiamumu ir guodėsi vienintele jai likusia viltimi – vis tiek viskas kažkada pasibaigs. Juk pas žmones niekas niekada nesitęsia amžinai.

Moteris labai stengėsi svajoti ir mąstyti apie kažką gražaus, tačiau protą temdė prisiminimai ir graužaties kirminas. „Dangus griūva“, spėjo pagalvoti Taniūcha prieš robotui nuimant jos skalpą ir įdiegiant iš paskutinių jos gyvenimo akimirkų surinktą ir vizualizuotą minčių kratinio mikroschemą.

O tuomet…kiekvieną dieną ir visas lėtapėdiškai slenkančias minutes, Tania suprasdavo, kad atsidūrė pačiame pragaro prieangyje. Vietoje, skirtoje nei per daug blogiems, nei geriems. Tokiems, kuriuos aprašė ir garsusis Dantė – nerangiems, apsileidusiems ir tinginiams. Tania nustebdavo ir pamanydavo, kad šis pragaras ne jos, o Adelės,  ir kad būtent ji, tingi ir nerangi, turėtų kentėti  kaip tikra „ Dieviškojoje komedijoje“ aprašyta vėlė.

Tuomet Tania sugrįždavo prie vis tų pačių, paskutines sąmoningo gyvenimo akimirkas įsivaizduotų fragmentų. Savo šviesiaisiais momentais ji gyvendavo svajonių sodyboje, kurią surasdavo išvykusi iš miestelio. Čia ji užveisdavo žuvų tvenkinį. Jame plaukiodavo naminės antys,  šalia lesiodavo vištos, krypuodavo žąsys. Kieme ir namuose netrūkdavo šunų, kačių, augindavo Tania arklį, turėdavo karvę, viską ėdantį ožį, juodavilnę avelę. Vasaros rytą keldavosi kuo anksčiau, kad girdėtų, kaip bundanti gamta krykštauja ir džiaugiasi, o vėliau išsiskirsto atlikti savo pašaukimo darbų – šunys būti ištikimais, skruzdės dirbti, žiurkės gąsdinti.

Vos moteris spėdavo pasidžiaugti kūrinijos teikiamais džiaugsmais ir suvokti ramios kasdienybės prasmę, kai jai skersai kelio stodavo negyvėlių kariauna – žiurkės, katės, šunys ir vidury konteinerio išdrikusi Adelė. Staiga, šlovingą ir su niekuo nepalyginamą kasdienybės idilę pakeisdavo dvėselienos ir karvašūdžio smilkalų tvaikas. Iš kūnais nusėtos konteinerio tamsos išskrisdavo briedžio kaukolė ir obuolių pyragas, papuoštas zylučių ir kėkštų plunksnomis. O prisikėlusi Adelė, prilaikydama smiliumi kruviną smilkinį, delne nešdavo miniatiūrinį plunksnų kilimuką ir, lyg amžiną priekaištą būdavo pasiruošusi mesti jį tiesiai ant kaimynės galvos.

Staiga Tanios pasaulį nutvieksdavo virš kiauro konteinerio stogo sužaibavęs dangus, akis nutvilkdydavo tokia skausminga ir ryški gaisa, kad ji užsiėmusi rankomis akis surikdavo „ Dangus griūva“ ir… vėl atsidurdavo svajonių sodyboje. Prieš tai pagalvodavo, kad šitas pragaro prieangis ne jos, kad jis skirtas Adelei ir būtent ji, už apsileidimą ir tingumą, turėtų lakstyti nuoga, o ją vaikytųsi uodai ir širšės.

Ir taip kiekvieną dieną, veik visą amžinybę, kol išorinis pasaulis sugalvojo, kad „ Dangaus prieglobsčio“ technologija neatitinka jokių moralinių kriterijų, jokių praeityje galiojusių švarios sąžinės įstatymų ir geros valios veiksmų. Tai privertė pasikapstyti praeitų dienų archyvuose ir rasti senų, gerų, bei patikimų tikrosios mirties grimasų.

Labiausiai visiems patiko ir išpopuliarėjo senas ir patikimas kūno numarinimas elektros kėde.

„Lekiam į geltonosios mamos glėbį“ apgaudinėdavo save tyčiniai at netyčiniai nusikaltėliai, nė neįtardami labiausiai žeminančios savų pasaulių pabaigos. Šiek tiek išmintingesni murmtelėdavo „ Nors dangūs griūtų – po saule nieko naujo“. Nieko naujo.