Julija Vaitiekūnaitė

Įžengusi į vos akims aprėpiamą salę, jį iškart išvydo šimtus kitų keleivių, atėjusių čia dėl tos pačios priežasties, kaip ir ji.

Pasigrožėti dangum.

Niekas nė nekrustelėjo kol ji žingsniavo į salės gilumą beieškodama laisvos vietos prigulti – akis visi buvo susmeigę viršun.  Po sekundės, susmeigė ir ji.

Aplinkui nesigirdėjo nė menkiausio garselio, išskyrus atsitiktinio paukščių čiulbėjimo ir beveik neegzistuojančio erdvėlaivio ūžimo, prie kurio per šitokią (ji tiksliai net nežinojo kokią) galybę metų visi priprato.

Erdvėlaivio keleiviai pasigrožėti dangumi ėjo kiekvieną dieną – galima sakyti, tai buvo vienintelis jų užsiėmimas. Ji negalėjo paaiškinti kodėl. Tikriausiai todėl, kad juose likusi žmogiškoji esybė ilgisi gyvenimo, kurio būtą prieš… galbūt pusę tūkstančio metų? Galbūt, daugiau.

Mat tada tie žmonės matydavo dangų kiekvieną dieną ir net nesusimąstydavo, kad visai netrukus jie išvis nieko nematys. Jie mylėjo gyvenimą, mylėjo jo teikiamas dovanas, bet planetai – Žemei – kurioje jie gyveno, meilės pagailėjo.

Dabar šio erdvėlaivio keleivių žmonėmis nelabai pavadinsi. Na, ne visai. Dažniausiai, homo superioris kūne žmogiška buvo tik smegenys ir viena ar kita kūno dalis. Per tiek metų jie beveik pamiršo kaip jie čia atsirado, kodėl, ir kur keliauja. Niekas neatrodė pakankamai svarbu, išskyrus žydras dangus.

Jos ragena pasisuko šimtus kartų per sekundę, ir dabar jai rodėsi, kad panardino galvą viename iš virš jos slenkančių vatos kamuolių. Ji taip darydavo kiekvieną kartą čia atėjusi, tikėdamasi tuose debesyse rasianti kažką, ko dar nematė. Tačiau, be blankios baltos spalvos, ten nieko daugiau nebuvo.

Taip buvo todėl, jog tasai dangus ir likdavo toks pat – praėjus maždaug dvylikai valandų jis pradėdavo temti ir maži, žibantys taškeliai nusėdavo rašalinę visumą, tačiau po dar tiek pat laiko, jis vėl susigrąžindavo įprastą žydrynę su identiškais balkšvais gumulais.

Kam tasai dangus čia išvis yra, ji negalėjo pasakyti. Kaip ir visi kiti keleiviai, ji galėjo tik spėlioti, o ir piloto paklausti negalėjo – jo tiesiog nėra.

Jei čia nieko nėra, niekas nežino kodėl jie čia ir kur keliauja – kam visa tai?

Užsigalvojusi ji suraukė antakius ir bandė spręsti šį beprasmį uždavinį, kuris yra šio erdvėlaivio, ir jos pačios, egzistencija.

Taip atsitikdavo gan dažnai: ta pati ankščiau minėta žmogiškoji esybė kartais priversdavo ją pergalvoti dalykus, apie kuriuos išvis nebuvo esmės galvoti.

Ji vis galvojo ir galvojo, galvojo tikriausiai ir kiti salėje esantys kyborgai, kol nepasigirdo duslus dunkstelėjimas kažkur aukštai danguje.

Šis garsas buvo absoliuti naujiena – jis visiškai neišgąsdino žiūrovių, o ypač suintrigavo ir sujaudino.

Kas tai?!

Belaukdami kažkokio tolesnio ženklo, saujelė kyborgų džiaugsmingai aiktelėjo dunkstelėjimui pasikartojus, tačiau šįkart jau kelis kartus.

Ji neišleido nė garso ir neparodė menkiausio nerimo ženklo, tik atsisėdo ir belaukdama balažin ko įsistebeilijo į viršų.

Kuomet prasidėjo tikras ūmių dūžių lietus, kyborgai su užprogramuotu jautrumu spruko iš salės. Buvo baisu, bet ne jai. Jai buvo labai įdomu. Ji nieko nežinojo, tad ir bijoti nebuvo ko.

Galiausiai, iš dangaus pasipylė šūsnis kibirkščių.

Įsiplieskė panika, ir begalė kyborgų esančių kambaryje šoko į kojas ir susipainiojo vieni tarp kitų. Ji net nesistengė bėgti žinodama, kad tai bus įdomiausias reginys jos nesuskaičiuojamos trukmės gyvenime – kad ir kas tai būtų, kad ir ką ji pamatys.

Nepakenčiamas laužiamo metalo garsas kone perpjovė jai ausis, kai neatpažintas gigantiškas objektas įsirėžė į grindis.

Drebulys, kuris sukrėtė viską aplink, ant žemės parvertė ir ją. Ranka besidengianti akis nuo dulkių ir skeveldrų ji bandė pamatyti, iš kur visa tai.

Pasukusi galvą pamatė, jog tasai iš mylimo dangaus atkeliavęs objektas yra meteoritas. Didelis, žvilgantis akmuo, įsibrovęs į jos namus. Nuolatinius ar laikinus, spėlioti nebuvo prasmės.

Chaosas pasiekė įkarštį, ir kaip tik tada, dangus sunkiai suaimanavo.

Jame atsivėrė didžiulė skylę, kurioje bolavo kitoks dangus, panašus į tą, kuris atslinkdavo po žydrojo, tačiau šimtus kartų juodesnis ir nusėtas šimtu tūkstančiu daugiau žvaigždžių.

Lijo metalu, krūvomis žaižaruojančių ugnių ir geležiniais vamzdžiais. Dangus griuvo, tačiau ji kilo aukštyn.

Po sekundės, jos mažas tačiau tvirtas kūnelis buvo įsiurbtas to juodo dangaus, kartu su kitais dar gebančiais funkcionuoti kyborgais.

Ji plūduriavo nepažįstamoje, tačiau puikiai žinomoje erdvėje – kosmose.

Kvėpuoti homo superioris nereikėjo. Reikėjo jiems, ko gero, tik naujos Žemės.

Ją supantis tikras, neužprogramuotas grožis taip sujaudino, kad porą ašarų nusirito iš jos akių ir bemat išnyko anti-masėje. Verkė ji pirmąkart, ir ko gero, paskutinį.

Po savimi ji pamatė kone sunaikintą erdvėlaivį, lyg sužeistą saulę, iš kurios dar sklido keletas šviesos blyksnių, tačiau tai buvo paskutinės jos egzistavimo akimirkos.

Ji atsipalaidavo ir atsilošė, leisdama kosmosui ją plukdyti į niekur.

Ji negalėjo atsidžiaugti, kad žydras dangus, kaip netikras stabas, tiesiog sugriuvo, o ji pagaliau mėgaujasi nepakartojama tikrove visa savo nemirtinga esybe.