Egidijus Zaikauskas

Lina neprisiminė, kur padėjo raktą. Neprisiminė, ar kur nors padėjo. Nuo paskutinio apsilankymo praėjo, atrodė, visas šimtmetis. Po teisybei, net daugiau. Dabar, stovėdama ant gonkelių prie suklypusių durų, atsargiai pirštų galiukais liesdama surūdijusią spyną (dabar tokių negamina, apskritai negamina spynų, net toks žodis išnyko iš kalbos!), ji mintimis leidosi į tuos, regis, ne tikrai išgyventus, o kažkieno svetimo matytus ar papasakotus laikus, kai – jai pačiai sunku tuo patikėti – čia buvo jos namai. Spyną tėvukas parnešė iš miestelio, iš Gerasimo kalvės. „Metas daba tokis, visokiu cia aina. Ku cia zinai, kas su geru, a kas su piktu gali…, – kabindamas ant durų jų namuose lig tol nebūtą daiktą murmėjo. – Raik pasipilnyc…“

Pilnijosi – saugojosi: po spynos atsirado vilkšunis, paskui šauninkas – vienašūvis šautuvas. Vargu, ar jis būtų sustabdęs tuos, „su piktu“, tačiau galbūt jau vien žinia, kad tėvukas turi šautuvą, atbaidė nepageidaujamus smalsautojus ir visokius svieto perėjūnus.

Šautuvą konfiskavo įgaliotinis, vilkšunį nušovė prisigėrę medžiotojai, tėvukas…

Vaikystėje Lina tikėjo, kad tėvukas niekada nemirs. Netgi nesusens. Jei būtų gimęs kokių trisdešimčia metų vėliau, gal ir nebūtų susenęs. Kaip kad neseno Lina. Sudėtingos medicininės technologijos ilgam pratęsė jos jaunystę. Atėjus laikui, ji tiesiog neatnaujins rekuperacinio ciklo ir liausis biologiškai funkcionavusi, sustos kaip iš naujo neprisuktas mechaninis laikrodis. Tėvuko laikrodžio nebuvo kam užvesti – jo laikas ištiksėjo ir jis tvarkingai atgulė senosiose kaimo kapinaitėse už miško.

Kapinaičių seniai nebeliko. Nė kaimo. Nė miško. Ir daug ko kito iš ano Linos gyvenimo. Stebuklas, kad išliko namas. Ir net spyna, kurios raktą ji pametė. Galėjo čirkštelėti spynos ąselę lazeriniu pjūkleliu, bet ne – daiktai turi teisę mirti sava mirtimi.

Lina priėjo prie lango. Atplėšusi skersai prikaltą lentą nuėmė langinę. Tada atlankstė vinutes, atsargiai išėmė gabalą stiklo ir per skylę atsikabinusi kabliuką atvėrė langą. Užšokusi ant palangės atsargiai perkėlė kojas. Tarsi į gelmes nerianti perlų ieškotoja sulaikė kvėpavimą ir atsistojo. Jei nebūtų dėvėjusi kaukės, būtų užuodusi tvokstelėjusį užsistovėjusio oro, pelėsių ir užmaršties kvapą. Neužuodė. Tik per nanoanglinį kombinezono audinį oda tarsi pajuto vaikyste dvelktelėjusį skersvėjį. Apsidairė. Laikas čia tarsi sustojo užkliuvęs už nebejudančių mechaninio laikrodžio rodyklių. Viskas buvo kaip tądien, kai ji, iškamuota širdperšos ir vienatvės, susikrovė būtiniausius daiktus į seną tėvuko kelionkrepšį, užrakino duris ir kaip asiliukas iškeliavo laimės ieškoti: duonkepė krosnis aprūkusia gerkle, stalas daugybės rankų ir daiktų subraižytu stalviršiu, išblukęs Mergelės Marijos paveikslas virš jo, suklypęs viedriukas naktiniams reikalams prie durų. – Tėvukas nenoriai įsileido civilizaciją į namus, kad ir vandens tualetą. Iki pat mirties tvirtino, esą „nevalna po tuom paciu stogu ir ėsc, ir šikc“.

Kampe už spintelės stirksojo dulkėtų tuščių stiklainių stirta. – Tėvukas labai mėgo serbentų uogienę, sodyboje visur buvo prisodinęs šių kraujo raudonumo uogų krūmų. Jau nuo birželio vaikščiodavo ratais, žiūrėdavo, ar neprisirpo kokia. O radęs švelniai nuraudusią uogą, džiūgaudavo kaip vaikas, nuskynęs visą kekę ištiestoj rankoj oriai nešdavo savo mylimam vaikui. Liepos gale prasidėdavo tikra serbentų fiesta: iki pietų kaip du špokai nutūpę į krūmą uogas skindavo – drebučiams braukydavo, vynui su šakelėm, kašikais tempdavo priemenėn, pildavo į statines, po pietų spausdavo sunką, duchovkėj kaitindavo stiklainius, virdavo uogienę, raugdavo vyną. Linai atrodydavo – kas įstengtų tiek uogienės suvalgyti, tiek vyno išgerti! Bet iki kitos vasaros ištuštėdavo didieji vyno buteliai, susivalgydavo serbentienė. Ir liepą vėl abu nutūpdavo į serbentų krūmą. Radusi didesnę saulėkaitoj išnokusių uogų kekę Lina pasidėdavo ant delno ir staiga stipriai sugniauždavo. Saujoje tarsi sprogdavo tuzinas vakarinių saulių, tarp pirštų ištrykšdavo raudonų liepsnų liežuviai, ir juos laižydama Lina svajodavo, kad taip būtų amžinai – ji, tėvukas ir serbentų saulė saujoje.

Likimas – įnoringas dalykas. Galbūt žmonija surado savo amžinybę, tačiau prarado Saulę. Dirbtinis intelektas pasaulį pakeitė radikaliai. Pradžioje žmonija džiūgavo – elektroninės smegenys, rodės, išsprendė daugumą pasaulio problemų: išnyko skurdas, baigėsi karai, technologijos ir pramonė pagaliau buvo pajėgios patenkinti iš esmės visus žmogaus poreikius. Žmonių vis gausėjo, nes progresinė genų terapija ir genetinis modeliavimas sunaikino didžiumą mirtinų ligų ir daugybę kartų pailgino gyvenimo trukmę. Natūrali mirtis atrodė kaip kažkokia praeities vizija, o visiems žmonėms įdiegus encefaloschemas ir gamybą bei infrastruktūras perėmus robotams, savižudybės ir mirtinos avarijos tapo tiesiog nebeįmanomos. Jei ne vienas bet… Kas galėjo pagalvoti, kad toks neįtikėtinas technologinis proveržis vos per šimtą metų virs visuotiniu nuopuoliu! Ekologinis nihilizmas, ekspansyvi pramonė ir nesuvaldomas vartojimas išnaudojo visus Žemės išteklius, o ją pačią pavertė gyventi vargiai tinkamu uolos gabalu: ištirpo ozono sluoksnis, jo nesaugomą Žemę čaižė pražūtinga kosminė spinduliuotė, deguonis sparčiai garavo į kosmosą, Žemės rutulį apgaubė cheminiai debesys, rūgštinių vandenynų paviršių užklojo storas plastiko sluoksnis, sausumoje ir vandenyje išmirė augalai ir gyvūnai. Žemėje nebeliko jokių už sierabakteres didesnių gyvų padarų, išskyrus žmones. Šie nuo žudančio aplinkos poveikio slėpėsi giliai po žemėmis, dengėsi išmaniais skydais ir šarvais, tačiau vis tiek žuvo milijonais. Tada, pasitarusi su dirbtiniu proto, žmonija nusprendė emigruoti – susirasti naują, mielą ir gyvą planetą.

Nors kartais Linai dingojosi, kad Žemė dar nėra mirusi. Kad visa ši baisi planetos padėtis – viso labo dirbtinio proto sukurtas vaizdinys. Gudriai suregztas planas, kaip atsikratyti elektroninių smegenų egzistavimui nebereikalingos globos – žmonių. Paprasčiausiai jų išžudyti neleido jau pačiam pirmam DI įdiegtas apsauginis moralės kodeksas. Kas kita – žmones išgelbėti, išsiųsti į tolimą kosmosą, o ten – tesižino.  Ir likti viešpatauti planetoje, kur elektroninės ramybės netrikdys jokia organika…

Tačiau tiesą aiškintis jau per vėlu. Sprendimas priimtas ir Naujoji Nojaus Arka – milijoninis kosminis laivynas – iš Žemės orbitos startuoja rytoj. Linai, Protėjaus flotilės kosminio konteinervežio NNA-PR-1121-65 antrajai pilotei, duotos keturios valandos atsisveikinti su Žeme. Gal kokį mažmožį prisiminimui pasiimti. Trys valandos jau praėjo.

Lina žengė prie krosnies, nusimovė apsauginę pirštinę ir priglaudė delną prie krosnies kaktos, tarsi norėdama patikrinti, ar dar šilta. Po šimto metų… Pati šyptelėjo dėl tokios kvailystės. Atitraukė ranką – pirštai buvo suodini. Po šimto metų! Pasisuko ir iš lėto nuėjo per pirkią braukdama pirštais įvairius daiktus: kalkėmis balintos, bet per šimtą metų papilkėjusios sienos paviršius buvo šiurkštus ir vėsus, molinio ąsočio, kuriame prieš šimtą metų tėvukas į stalą svečiams paduodavo savo serbentinį vyną, – lygus ir šaltas, o dar iš senelių paveldėto suolo sėdėtojų kelnėmis ir sijonais šimtą metų gludintas medis – glotnus ir šiltas.

Štai tėvuko, kaip jis juokaudavo, pasoginė spinta, zmenkančio namo balkio giliai įspausta į aslą. Įsiręžusi Lina atplėšė užspaustas spintos duris. Iš paltų ir švarkų likę tik skutai – pasidarbavo pelės. Paklebinusi ištraukė vieną stalčių su patalyne. Austinės paklodės, jos pačios mereškuoti užvalkalai ir užvalkaliukai irgi buvo suniokoti pelių, ant baltų audinio skiaučių kaip grūdų buvo prisėta juodų pelėšūdžių. Pačios pelės negyvenamus namus turbūt paliko irgi prieš šimtą metų arba vėliau savo urveliuose žuvo nuo kosminių spindulių.

Ant riešo supypsėjo laikrodis – laikas baigėsi, metas grįžti. Lina pasisuko ir dar kartą žvilgsniu perbėgo per pirkią lyg norėdama su savimi pasiimti namų prisiminimą. Staiga jai pasirodė, kad iš spintos šastelėjo kažkoks šešėlis. Mažutis mažutis. Gal koks užmirštas nereikšmingas vaikystės prisiminimas, nenorintis amžinai likti neprisimintas jai išėjus? Lina grįžtelėjo.

Ne prisiminimas. Tai buvo kandis. Tikra gyva kandis. Pleveno tiesiai Linai priešais veidą lyg mėgindama įsižiūrėti, kas toks drįso įsibrauti į jos valdas ir trikdyti ramybę. Šimtą metų ji čia viena viešpatavo – miegojo avikailių pataluose, puotavo vilnonėmis kojinėmis ir megztiniais, nesijaudindama dėl velniop einančio pasaulio. Per kažkokį stebuklą ji neužduso išgaravus deguoniui, jos nepaveikė pražūtinga kosminė spinduliuotė, nenužudė cheminiai debesys.

Lina žengė kelis žingsnius atbula, nenuleisdama akių nuo ore pakibusios kandies sugraibė iš kampo tuščią stiklainį ir atkišusi jį ištiestoje rankoje nusėlino į priekį. Atrodė, kad kandis nė neketina sprukti. Lina mostelėjo laisvąja ranka ir prispaudė ją prie stiklainio. Kandis suplazdėjo viduje.

Rankinis laikrodis ėmė pypti ištisiniu signalu – penkios minutės iki galutinės ribos, po kurios ji nebespėtų grįžti į erdvėlaivį iki jo starto.

Prišokusi prie spintelės Lina atlapojo dureles ir ranka ėmė žerti daiktus ant žemės: lėkštutės, puodeliai biro šukėmis, greta krito sulankstytos šakutės išlūžusiais dantimis, pelių sugraužtų mazgočių skutai. Štai ir jis. – Lina čiupo plastikinį dangtelį ir juo užspaudė stiklainį. Skubiai išsiropštė pro langą ir tekinom pasileido  prie skraidyklės. Turbūt derėjo atsigręžti, akimis ir mintimis atsisveikinti su namais, tėviške, su vaikystės prisiminimais. Nebebuvo laiko. Be to, svarbiausią prisiminimą dabar ji tvirtai glaudė prie krūtinės. Daugiau nei tik prisiminimą – paskutinį Žemės gyventoją.